Vedrana, Stogo dangų centras
Susikurk stogą! Pristatymas Akcijos

Bendra informacija statybinės medžiagos


1.Uolienų klasifikacija
2.Magminių uolien. savybės ir panaud.
3. Nuosėdinių uolien. savybės ir panaud.
4. Metamorfinių uolien. savybės ir panaud.
5. Uolienų perdirbimo būdai.
6. Akmens perdirbimo būdai ir paviršiaus apdirbimas.
7. Užpildų gamybos būdai ir jų pagrindinės savybės.
8. Pagrindinės molių savybės.
9. Keraminių dirbinių gamybos būdai.
10. Keraminių gaminių nomenklatūra.
11. Pūsta keramika.
12. Pūstas perlitas, vermikulitas ir perlitas.
13. Žalios stiklui ir įkrovos sudėtis.
14. Stiklo gamybos technologija.
15. Stiklo dirbinių nomenklatūra.
16. Stiklo gaminių panaudojimas.
17. Stiklo paketai ir blokeliai.
18. Stiklo pluoštas ir emalis.
19. Mineral. vata. Jos gamyba, savybės ir panaudojimas.
20. Mineralinių rišamųjų medž. klasifikacija ir bendr. savybės.
21. Orinės rišamosios medžiagos.
22. Hidraulinės rišamosios medž.
23. Hidraulinių rišamųjų medž. savybės, kietėjimas ir panaudojimas.
24. Gipsas, anhidritinė rišamoji medž. ir estrichgipsas.
25. Hidraulinės kalkės.
26. Portlandcementas.
27. Portlandcemnto rūšys.
28. Betoniniai ir gelžbetoniniai gaminiai.
29. Silikatiniai gaminiai.
30. Gaminiai su magnezinėmis rišamosio-mis. medžiagomis.
31. Organinių rišamųjų medž. klasifikacija.
32. Bitumai. Jų sudėtis, gavimas ir panaudojimas.
33. Bituminės ruloninės medžiagos.
34. Polimerinės medžiagos ir gaminiai.
35. Polimerizaciniai polimerai.
36. Polikondensaciniai polimerai.
37. Polimerinių gaminių komponentai.
38. Polimerinių gaminių formavimo būdai.
39. Polimerinių gaminių nomenklatūra.
40. Poringųjų plastmasių gavimas, savybės ir naudojimas.
41. Dažų ir lakų klasifikacija. Savybės, paskirtis. Aliejiniai dažų mišiniai.
42. Apsauginės dangos.
43. Medžio mikro ir makro struktūra.
44. Medienos fizikinės ir mechaninės sav.
45. Medienos defektai ir puviniai.
46. Medienos atmainos, jų savybės ir panaudojimas.
47. Medienos apdirbimo technologija.
48. Medienos ruošiniai ir dirbiniai.
49. Medienos ilgaamžiškumo didinimas.
50. Medžio plaušo, drožlių plokštės.
51. Medžio drožlių ir pjuvenų betonas.
52. Fibrolitas. Ksilolitas.
53. Pluoštiniai gaminiai.
54. Kompozicinės medžiagos.
55. Sloksniuoti statybiniai gaminiai.
56. Medžiagų suderinamumas.
57. Termoizoliacinės ir akustinės medž.

1. Uolienų klasifikacija. Uolienos būna: 1) magminės; 2) nuosėdi-nės; 3) metamorfinės. Magminės uolienos dar skirstomos į: a) masy-viosios: gelminės (granitas, sieni-tas, dioritas, gabras), išsiliejusios (porfyras, trachitas, andezitas, di-abazas, bazaltas); b) vulkaninės: puriosios (vulkaniniai pelenai ir smėliai, pemza), susicementavu-sios (tufai, vulkaninė lava). Nuosė-dinės skirstomos į: a) mechaninės: biriosios (žvyras, smėlis, molis), susicementavusios (smiltainiai, brekčija); b) chemogeninės (gipsas, dolomitas, magnezitas, klintys, li-monitas); c) organogeninės (tankio-sios klintys, kreida, trepelis). Prie metamorfinių uolienų priskiriami gneisas, molio skalūnai, marmu-ras, kvarcitas.

2. Magminių uolienų savybės ir panaudojimas. Šios uolienos skir-stomos į masyviąsias ir vulkani-nes. Masyviosios uolienos skirsto-mos į intruzines (gelmines) ir efu-zines (išsiliejusios). Gelminės uolie-nos susidarė kristalizuojantis ma-gmai giliuose sluoksniuose, esant aukštai temperatūrai ir dideliam slėgiui. Kristalai arba kristalų gru-pės yra susimaišę ir susijungę sti-priais kristaliniais ryšiais. Gniuž-domi šių uolienų bandiniai suyra per kristalus, o ne per kristalų ju-ngimosi plokštumas. Gelminės uo-lienos (granitas, sienitas, dioritas, gabras ir kt.) paprastai būna kie-tos, tankios, stiprios. Magminės efuzinės uolienos (porfyras, trachi-tas, andezitas, bazaltas ir diaba-zas) yra susidariusios iš tų pačių mineralų, kaip ir gelminės, tik ki-tokiomis sąlygomis. Kadangi jos stingo arti žemės paviršiaus, tai ne visi mineralai spėjo visiškai susi-kristalizuoti, todėl jų struktūra yra porfyrinė, smulkiakristalė ir stik-liška. Granitas vartojamas pastatų išorės ir vidaus apdailai, dekora-tyvinėje architektūroje ir kt. Sieni-tai vartojami apdailai, dioritais iš-klojami keliai, užtvankų šlaitai, ga-bras naudojamas apdailai, skaldai, kelių dangai ir kt. Atskirą išsilie-jusių uolienų grupę sudaro vulka-ninės uolienos. Jos susidarė iš la-vos arba vulkaninių pelenų. Tokios akytos arba korėtos uolienos stin-go palyginti greitai. Porfyras varto-jamas kaip ir granitas – skaldai, apdailai, dekoratyvinei dailei. Tra-chitas statyboje vartojamas kaip gamtinis akmuo, andezitas staty-boje – kaip gamtinis akmuo, che-mijos pramonėje – kaip rūgštims atspari medžiaga.

3. Nuosėdinių uolienų savybės ir panaudojimas. Magminės uolie-nos dėl didelio temperatūros svy-ravimo, saulės radiacijos, atmosfe-ros ir kitų poveikių pleišėja, aižėja į smulkias daleles. Toks natūralus uolienų irimas vadinamas dūlėji-mu. Iš birių dalelių susiformuoja mechaninės, o iš ištirpusių van-denyje junginių – chemogeninės nuosėdinės uolienos. Biriosios me-chaninės nuosėdinės medžiagos (gamtinė skalda, žvyras, smėlis, molis) yra susidariusios iš mag-minių uolienų dūlėjimo produktų. Dūlėjimo produktų stambumas priklauso nuo pirminių uolienų struktūros, mineraloginės sudė-ties ir dūlėjimo poveikių intensy-vumo bei trukmės. Šios uolienos gamtoje dažniausiai yra susimai-šiusios. Šių uolienų produktai naudojami apdailai, skaldai, žvy-ras ir smėlis – keliams tiesti, beto-nams ir skiediniams; molis – kera-mikai, cementui; smulkūs smėliai – skiediniams, silikatiniams dirbi-niams ir kt. Statybinės medžia-goms gaminti vartojamos šios che-mogeninės uolienos: klintys, mag-nezitas, dolomitas, gipsas, klinti-niai tufai, limonitai. Klintys (iš kalcito) vartojamos kaip gamtinis akmuo, taip pat iš jų degamos kalkės. Klintiniai tufai (iš kalcio karbonatų) yra minkšti, iš jų de-gamos kalkės ir jais kalkinamos dirvos. Dolomitas daugiausiai var-tojamas kaip lauko akmuo. Iš jo gaminamos dolomitinės kalkės, pjaustomos apdailos plokštės.

4. Metamorfinių uolienų savy-bės ir panaudojimas. Raukšlėjan-tis žemės plutai, atsiranda gilumi-nių lūžių, pro kuriuos į paviršių kyla magma, dujos ir lakiosios medžiagos. Dėl slėgio, dėl tempe-ratūros ir įvairiausios cheminės sąveikos uolienose vyksta meta-morfizmo reiškiniai. Metamorfinės uolienos (gneisas, molio skalūnas, marmuras, kvarcitas) susidariu-sios iš magminių ir nuosėdinių uolienų. Gneisai susidarę iš granitų, sienitų, dioritų ir kitų masyvių uolienų. Jie vartojami kaip gamtinis akmuo, skaldai, grindiniams. Šlifuoti ir poliruoti akmenys vartojami apdailai. Molio skalūnai susidarė iš molio, vei-kiamo aukštos temperatūros, slė-gio ir cheminių poveikių. Juose būna molio, kvarco grūdelių, žė-ručio lakštelių, suanglėjusių orga-ninių medžiagų ir kitų prie maišų. Lengvai skyla plokštelėmis, todėl anksčiau buvo vartojami kaip gam-tinis šiferis stogams dengti. Mar-murai susiformavo iš klinčių arba iš dolomitų. Jo kristalai suaugę vienas su kitu be cementuojančios medžiagos. Marmurai plačiai taiko-mi pastatų vidaus apdailai, deko-ratyvinei dailei, laiptų pakopoms ir kitur, bet nelabai tinka išorės ap-dailai. Kvarcitai susidarė iš kvar-cinių smėlių ir smiltainių, atspa-rūs dūlėjimui, sunkiai apdirbami. Statyboje vartojami kaip stipri pas-tatų apdailos medžiaga, iš jų gami-namos ugniai atsparios plytos.

5. Uolienų perdirbimo būdai. Pa-gal apdirbamumą uolienos skirs-tomos į kietas, vidutinio kietumo ir minkštas. Uolienų perdirbimo įren-gimų ir operacijų sudėtingumas priklauso nuo uolienų kietumo ir norimo gauti produkto.

Uolienų pe-rdirbimas gali būti trejopas:

  1. ne-taisyklingos ir taisyklingos formos gabalinio akmens dirbinių gamyba;
  2. birių akmens dirbinių gamyba;
  3. uolienų, kaip statybinių rišamų-jų ir kitų medžiagų žaliavos, per-dirbimas.

Uolienų perdirbimo tech-nologijos principai:

  1. rankinis ak-mens apdirbimas. Rankiniu būdu apdorotas paviršius būna įvairaus gluotnumo: uolos paviršiaus, gru-bus, pusiau gluotnus, gluotnus. Rankinis šlifavimas ir poliravimas taikomi tada, kai paviršiai yra su-dėtingos formos.
  2. Mechanizuotas akmens apdirbimas. Šiuo būdu akmens dirbiniai gaminami iš kie-tų, vidutinio kietumo, o kartais ir iš minkštų uolienų. Dirbiniai (ap-dailos plokštės) apdirbami konve-jerinėse technologinėse linijose į-vairiomis staklėmis, jų paviršius padaromas lygus. Pjauti akmenys būna taisyklingos formos ir labai tinka dekoratyviniams mūriniams bei apdailai.
  3. Skaldos gamyba. Skalda – tai netaisyklingos formos skaldyti 5-150 mm. skersmens ak-mens gabalai, gaminami iš kietų ir vidutinio kietumo uolienų. Geriau-sia skalda laikoma tokia, kurios dalelės yra beveik kubo formos. Skaldos daug reikia kelių tiesimui, betonavimo darbams, apdailai.    
  4. Frakcinio žvirgždo, žvirgždo ska-ldos ir smėlio gamyba. Jie gamina-mi iš žvyro. Gamybos technologija panaši į skaldos technologiją.

6. Akmens perdirbimo būdai ir paviršiaus apdirbimas. Rankinis akmens apdirbimas. Įrankiai, ku-riais apdirbamas akmuo, vibruoja, o dulkės pavojingos sveikatai. Dėl šių priežasčių rankiniais įrankiais akmuo apdirbamas tik tada, kai darbas unikalus ir dėl nedidelės apimties bei žaliavos savitumo jį mechanizuoti neekonomiška. Sun-kiausia atskelti norimos formos ir dydžio luitus nuo akmens masy-vo. Skeliama keliais būdais: spec-ialiais pleištais, lyniniu pjūklu ir kt. Į išgręžtas skyles įstatomi arba specialūs pleištai su antdėklais ar-ba skelto ritinėlio formos pleišto į-dėklai. Mechanizuotas akmens ap-dirbimas. Šiuo būdu akmens dir-biniai gaminami iš kietų, vidutinio kietumo, minkštų uolienų. Luitai iš masyvo atpjaunami lyniniais, diskiniais, juostiniais pjūklais ir frezomis. Atpjauti luitai supjaus-tomi į apytikslės formos gaminius stacionarinėmis juostinio, diskinio arba lyninio pjovimo staklėmis. Tokie akmenys jau gali būti var-tojami statyboje arba apdirbami toliau– šlifuojami ir poliruojami. Dirbiniai apdirbami konvejerinėse technologinėse linijose įvairiomis staklėmis. Jų paviršius padaromas lygus, vagotas arba su faktūra.

7. Užpildų gamybos būdai ir jų pagrindinės savybės.  Keramzitas – tai akytos struktūros granulės, gaunamas kaitinant lengvai lydų molį. Skylant molio komponen-tams ir degant organinėms prie-maišoms išsiskiriančios dujos iš-pučia išsilydžiusį molį. Keramzitas gaminamas plastiškuoju ir šlap-iuoju būdu. Keramzitinis žvirgždas yra lengvas, palyginti stiprus, ats-parus šalčiui, mažai laidus šilu-mai, jo poros uždaros. Jis naudo-jamas kaip betonų užpildas. Ke-ramzito vandens įgėrimas per 1h turi atitikti tam tikrus markės rei-kalavimus. Žvirgždo atsparumas šalčiui turi būti ne mažesnis kaip 15 ciklų. Masės nuostoliai išauga leistini nedidesni kaip 8%. Aglopo-ritas – tai išpūstos keraminės šu-kės su stambiomis ir atviromis poromis. Gaminamas iš lengvai ly-džių molių su akmens anglių ir medžio pjuvenų priedais. Gerai su-maišytas mišinys granuliuojamas, po to beriamas ant aglomerato-riaus ardyno, padengiamos medžio drožlėmis ir uždegamos. Degiosios medžiagos, išdega ir granulės viena su kita susilydo. Agloporito piltinis tankis – 700-1000 kg/m3. Jis pigesnis nei keramzitas, bet sunkesnis, atviromis poromis. Vermikulitas gaunamas kaitinant gamtinį vermikulitą. Degamo vermikulito tūris padidėja 20-25 kartus. Vermikulito piltinis tankis – 80-300kg/m3, šilumos lai-dumo koef. apie 0,05 W/mC. Termozitas, gaunamas aušinant van-deniu išlydytą skystą šlaką. Gaunamos birios, poringos, įvairaus dydžio šlako dalelės.

8. Pagrindinės molių savybės. Moliai yra sudaryti iš įvairių ok-sidų, laisvo bei chemiškai surišto vandens ir organinių priemaišų. Mažiau SiO2 turintys moliai yra plastiškesni, rišlesni. Labai svar-bus molio komponentas yra aliu-minio oksidas. Nuo jo kiekio labai priklauso keraminių gaminių savy-bės. Kuo daugiau jo molyje yra, tuo jis atsparesnis ugniai. Techno-loginės molio savybės: Nuo granu-liometrinės sudėties priklauso mo-lio plastiškumas, susitraukimas džiūstant ir degant. Molio granu-liometrinė sudėtį sudaro smėlio, dulkių, ir molingoji frakcijos. Plas-tiškumas labai svarbi molio savy-bė. Molio, sumaišyto su angliavan-deniais, tešla nebūna plastiška. Dažniausiai molio plastiškumas a-pibudinamas tuo vandens kiekiu, kurio reikia normalios konsistenci-jos tešlai gauti. Iš riebaus molio suformuoti gaminiai labiau trau-kiasi ir trūkinėja, o gaminiai iš lieso molio – subyra. Molis džiūda-mas normaliomis sąlygomis trau-kiasi, o nustoja trauktis, kai drėg-mės lieka 10-12%. Moliai atsparūs ugniai, bet šis atsparumas nusta-tomas palaipsniui kaitinant iš jo suformuotą trisienę nupjautą pira-midę. Temperatūra, kurioje pirami-dės viršūnė nulinksta iki pagrindo, vadinama molio atsparumo ugniai temperatūra.

9. Keraminių dirbinių gamybos būdai. Gamybos procesas susi-deda iš: molio kasimo karjeruose, formavimo masės ruošimo, gami-nių formavimo, džiovinimo ir degi-mo. Molis keraminiams dirbiniams kasamas atviruose  karjeruose ek-skavatoriais. Į gamyklas jis prista-tomas transporteriais, autotrans-portu  ir kt. Formavimo masė ruo-šiama pussausiu, plastiškuoju ir šlikeriniu būdu. Priklausomai nuo to, kokiu būdu bus formuojami ga-miniai , šlikeris gali būti sutirš-tintas ir džiovinant. Gaminiai for-muojami plastiškuoju, pussausiu ir liejimo būdu. Plastiškai formuo-jama: plytos, blokai, drenažo vamz-džiai, čerpės, kanalizacijos vamz-džiai ir kt. gaminiai. Molis vaku-umuojamas gaminant plonasienius dirbinius. Prese įtaisytas velenas su mentėmis sukdamasis spaudžia molio tešlą pro presavimo galvutę, kuri suteikia gaminiui reikiamą formą ir matmenis. pussausiu būdu gaminamos plytos, grindų plytelės, klinkerinės plytos, porce-liano gaminiai. Degti galima tik tokius gaminius, kurių drėgnumas 5-6 proc., o plastiškai suformuotų pusfabrikačių drėgnumas būna 22-25 proc. Natūraliai džiovinama apie 6-15 parų. Degimas – baigia-moji ir svarbiausia keraminių dir-binių gamybos operacija. Išdžiovin-ti gaminiai degami periodinio arba nuolatinio veikimo krosnyse.

10. Keraminių gaminių nomen-klatūra. Statybinės keramikos dirbiniai skirstomi į poringuosius ir tankiuosius. Poringosios kerami-kos poringumas būna didesnis kaip 5%, o tankiosios – ne didesnis kaip 5%. Paprastos molio plytos pagal valstybinio standarto reikala-vimus gaminamos 25012065mm ir 25012088 mm dydžio. Plytų plokštumų ir briaunų kreivumas turi būti ne didesnis kaip 3mm. Pagal stiprumą gniuždant ir len-kiant plytos skirstomos į šias mar-kes: 300, 250, 200, 150, 125, 100, 75. 75-125 markės plytų vandens įgėrimas turi būti ne mažesnis kaip 8. Paprastų plytų  šilumos laidumo koef. yra  palyginti didelis. Skylėtų plastiškuoju būdu sufor-muotų plytų matmenys: ilgis – 250mm, plotis – 120mm, storis – 88 arba 65mm. Yra 6 tokių plytų markės: 250, 200, 150, 125, 100, 75. Blokai gaminami tokių mat-menų: ilgis – 250, 190, 290, plotis – 120, 70, 90, 190, storis – 138, 188, 288mm. Jų vidutinis tankis – 1300-1450kg/m3. Fasadinės apda-ilos plytos gaminamos pilnavi-durės ir skylėtos. Šios plytos ir blokai įmūrijami išorinėje sienos pusėje ir yra konstrukcinis ele-mentas. Apdailos plytų matmenys - 25012065 arba 25012090 mm, blokų mtmenys - 250120 140 arba 188120140. Plytos pagal stiprumą gniuždant ir len-kiant, o blokai – pagal stiprumą gniuždant skirstomi į markes: 300, 250, 200, 150, 125, 100, 75.

11. Pūsta keramika (keramzitas). Keramitas – tai akytos struktūros granulės, gaunamos kaitinant len-gvai lydų molį. Keramzitas gamina-mas iš molių, kuriuose yra 6-12 proc. geležies oksidų, šiek tiek šar-minių oksidų ir organinių priemai-šų. Jis gaminamas plastiškuoju ir šlapiuoju būdu. Gaminant plastiš-kuoju būdu, iš išmaišyto molio skylėtais valcais formuojamos apie 2cm. dydžio granulės. Jos išdžiovi-namos būgninėje džiovykloje ir de-gamos trumpoje sukamojoje kros-nyje. Taikant šlapiąjį būdą, molis dumblintuvuose maišomas su van-deniu ir gauta tyrelė leidžiama į sukamosios krosnies grandinių zo-ną. Prilipusi prie grandinių, tyrelė išdžiūsta, ir taip susiformuoja gra-nulės. Žemesnių markių keramzi-tas vartojamas kaip termoizoliacinė medžiaga sienų plokščių perdangų ir stogų konstrukcijose, aukštes-nių markių – kaip lengvųjų betonų užpildas.

12. Pūstas perlitas, vermikulitas ir perlitas. Perlitas gaunamas kai-tinant gamtinį perlitą sukamosiose arba šachtinėse krosnyse 960 – 1200C temp. Iš staigiai įkaitinto perlito intensyviai skiriasi vandens ir jį išpučia. Jo tūris padidėja 10 – 20 kartų. Piltinis tankis – 50 – 450 kg/m3, grūdelių dydis – 0,1 – 5,0 mm. Perlitas vartojamas kaip ter-moizoliacinių ir termoizoliacinių – konstrukcinių betonų užpildas akustiniam bei termoizoliaciniam tinkui, be to, kaip užpilamoji ter-moizoliacinė medžiaga stogams ap-šiltinti, krosnių skliautams izoliuo-ti ir kt. Vermikulitas gaunamas kaitinant gamtinį vermikulitą 700–900C temp. Degamo vermikulito tūris padidėja 20–25 kartus. Ver-mikulito piltinis tankis – 80 – 300 kg/m3. Degtas vermikulitas varto-jamas kaip lengvųjų betonų už-pildas ir skiediniams. Pūstas per-litas gaunamas staigiai ataušinus išlydytą aukštakrosnių šlaką. Iš-siskiriančių dujų išpūstas šlakas subyra į įvairaus dydžio grūdelius. Gaunama poringa, biri medžiaga, kuri vartojama kaip lengvųjų be-tonų užpildas ir kaip užpilamoji termoizoliacinė medžiaga.

13. Žaliavos stiklui ir įkrovos sudėtis. Statybinio stiklo cheminė sudėtis yra tokia: SiO2 – 71–72 ; CaO – 7,5-8,5; MgO – 3–3,5; Na2O – 15–15,5; Al2O3 – 1,5–1,6; Fe2O3 – iki 0,2. Prie pag-rindinių žaliavų priskiriami rūgš-tiniai, šarminių metalų ir žemės šarminių metalų oksidai. Silicio oksidas yra pagrindinis kompo-nentas. Pagrindinė žaliava stiklo gamybai yra kvarcinis smėlis. Boro oksidas pažemina žaliavų lydymosi temperatūrą. Aliuminio oksidas mažina stiklo palinkimą kristali-zuotis, padidina mechaninį, che-minį bei terminį atsparumą. Kalio oksidas mažina stiklo palinkimą kristalizuotis, žemina lydymosi temperatūrą, mažina masės klam-pumą, skaidrina stiklą. Pagalbinės medžiagos skirstomos į dažan-čiąsias, skaidrinančiąsias, drumz-linančiąsias, oksiduojančiąsias ir redukuojančiąsias. Šių medžiagų paskirtį nusako jų pavadinimas. Įkrovos dozavimas kartais kontro-liuojamas elektronine skaičiavimo mašina. Dozuoti komponentai ge-rai sumaišomi specialiuose maišy-tuvuose ir dedami į stiklo lydymosi krosnį. Kad nedulkėtų ir nesusis-luoksniuotų, įkrova specialiais granuliatoriais granuliuojama į 5 – 20mm skersmens granules. Gra-nuliuota įkrova greičiau išsilydo, esti didesnis stiklo lydymo krosnių našumas ir geresnė stiklo masės kokybė. Stiklas lydomas 1500 – 1580 C temperatūroje nuolatinio ir periodinio veikimo krosnyse.

14. Stiklo gamybos technologija. Visas stiklo lydymo procesas skirs-tomas į 5 stadijas: silikatų susida-rymas, stiklo susidarymas, stiklo masės skaidrėjimas, homogeniza-cija ir stingimas. Stiklo lydalas su-sidaro stingstant kvarco grūde-liams silikatų lydale ir vienam ly-dalui tirpstant kitame. Stiklas bai-gia susidaryti maždaug 1150 – 1200C temperatūroje. Stiklo lyda-las skaidrėja išsiskiriant iš jo dujų burbuliukams. Stiklo lydalas ho-mogenizuojasi visą laiką, kol lydosi stiklas. Gaminiai iš stiklo lydalo formuojami tempimo, valcavimo, presavimo, liejimo ir pūtimo būdais. Tempimo būdu formuoja-mas lakštinis stiklas, silikatiniai vamzdžiai ir kt. dirbiniai. Lakštinis stiklas gali būti formuojamas nuolatinio veikimo valcavimo stak-lėmis. Jose stiklo juostą formuoja du besisukantys volai. Šiuo būdu gaminamas raštuotas ir armuotas lakštinis stiklas. Presavimo metodu gaminami storasieniai stikliniai indai, statybiniai stiklo blokai ir ki-ti gaminiai. Pučiamu vadinamas stiklo gaminių formavimas iš stiklo lydalo farmose. Stiklo gaminiai – lakštinis, optinis ir kitoks stiklas – pjaustomi į lakštus, šlifuo-jami ir poliruojami. Šlifuotas stiklo pavir-šius būna lygus, bet šiek tiek matinis, o poliruotas – skaidrus ir blizgantis.

15. Stiklo dirbinių nomenkla-tūra. Lakštinis stiklas būna: pap-rastasis, langų, vitrininis, uvio-linis, veidrodinis, raštuotas, šilumą sugeriantis, šilumą atspindintis, spalvotasis ir apdailos. Stiklo lakštai turi būti stačiakampiai ir vienodo storio. Reikalaujama, kad 2 ir 2,5 mm storio stiklo laidumas šviesai būtų ne mažesnis kaip 87%, 3 ir 4mm - 85%. Langų stiklo matmenys yra įvairūs, jie priklauso nuo stiklo storio, pvz.: plotis – 400-1600mm, ilgis – 600-3600mm, storis – 4,5-6mm. Stiklinės durys gaminamos iš storo nepoliruoto, poliruoto, valcuoto arba raštuoto stiklo. Tokio stiklo matmenys 2600104015 ir 2400900 10mm. Stiklo blokai gaminami kvadratiniai (19419460mm, 19419498mm, 24424480mm, 244244 98mm), stačiakampiai ir kampuoti. Blokų stiprumas gniuž-dant ne mažesnis kaip 4MPa.

16. Stiklo gaminių panaudoji-mas. Gaminamas šių rūšių lakšti-nis stiklas: paprastasis, langų, vitrininis, uviolinis, veidrodinis, raštuotasis, šilumą sugeriantis, ši-lumą atspindintis, spalvotasis ir apdailos. Poliruotas stiklas formuo-jamas horizontaliuoju būdu val-cais. Gautų lakštų paviršius šlifuo-jamas ir poliruojamas. Iš šio stiklo gaminami veidrodžiai, juo įstiklina-mos vitrinos. Uviolinis stiklas pra-leidžia 25–75% ultravioletinių spi-ndulių. Šiuo stiklu įstiklinami vai-kų ir gydymo įstaigų langai. Vei-drodinis langų stiklas gaunamas stiklo lakštą padengus metalo oksido plėvele. Toks stiklas iš vie-nos pusės esti beveik nepermato-mas. Jis naudojamas patalpoms, kurioms reikia mažesnio apšvie-timo. Raštuotasis stiklas yra ne-permatomas. Iš vienos arba abiejų pusių jame būna įspaustas įvai-raus piešinio reljefinis raštas. Iš jo gaminamos pertvarinės sienelės, įvairūs ekranai. Armuotasis stiklas skiriasi nuo kitų rūšių lakštinio stiklo tuo, kad jo lakšto viduryje lygiagrečiai su horizontaliąja plokš-tuma būna įterptas metalinis tin-kelis. Juo įstiklinami laiptų narve-liai, langai, durys stoglangiai. Šilumą sugeriančio stiklo paviršius esti apdorotas specialiais aerozoli-niais tirpalais. Toks stiklas naudo-jamas pastatams, kuriuose esti įrengtos oro kondicionavimo siste-mos, vaikų darželiuose. Šilumą ats-pindintis stiklas mažiau praleidžia šilumos, todėl naudotinas lieti-niuose rajonuose gyvenamųjų, pramoninių pastatų langams. Spalvotasis stiklas gali būti for-muojamas įvairiais būdais. Da-žančiosios medžiagos dedamos ar-ba į stiklo lydalą, arba dažomas suformuoto gaminio paviršius. Juo įstiklinamos durys ir pertvaros. Jis vartojamas signalinio apšvietimo prietaisams ir vitražams. Apdailai tinka spalvotas arba emaliuotas stiklas vadinamas marblitu. Ema-liuotos stiklinės plytelės gamina-mos iš langų stiklo atliekų.

17. Stiklo paketai ir blokeliai. Stiklo paketai – tai du ar trys 2-8 mm storio ir iki 5 m2 ploto stiklo lakštai, hermetiškai vienas su kitu sujungti visu perimetru. Lakštai priklijuojami prie aliuminio rėmų. Tarp rėmų ir lakštų dedamos 0,5 – 0,6 mm storio butafolio juostelės. Paketai apdorojami kaitinimo ka-merose. Kamerose galutinai sukie-tėja klijai, o tarpai tarp stiklo lakštų prisipildo sauso oro. Stiklo paketai vartojami pramoninių, civi-linių ir visuomeninių pastatų lan-gams ir pertvaroms. Stiklo blokais užmūrijamos įvairios paskirties pastatų vidinių ir išorinių sienų angos. Jie laidūs šviesai, atsparūs ugniai, sandarūs, gerai izoliuoja garsą ir šilumą. Pusblokiai formuo-jami iš paprasto arba spalvoto stik-lo lydalo. Stiklo blokai gaminami kvadratiniai, stačiakampiai ir kam-puoti. Blokų stiprumas gniuždant – ne mažesnis kaip 4 MPa.

18. Stiklo pluoštas ir emalis. Stiklo pluoštas dažniausiai ga-minamas taip: 1) stiklo lydalas tempiamas pro labai mažas sky-lutes ir susidaręs pluoštas vynio-jamas ant besisukančių ričių; 2) greitai besisukančiu disku išlydy-tas stiklas išcentrine jėga ištaško-mas plonais siūleliais; 3) išlydyto stiklo srovė išpurškiama garais, oru arba karštomis dujomis. Stiklo pluoštas gali būti: 1) tekstilinis ir štapelinis; 2) termoizoliacinis – sti-klo veltinys, stiklo vata ir kt. stiklo pluoštas, pagamintas iš bešarmio stiklo, nekeičia savo savybių iki 700 C temperatūros. Stiklo pluoš-tas naudojamas kaip užpildas ir armatūra stiklo plastikams, stiklo-plastinei armatūrai. Stiklo emalis – tai drumstas stiklas, kuris saugo metalą nuo korozijos ir padaro ga-minį spalvotą. Gruntinio emalio mišinys sudaromas iš smėlio, feld-špato, kreidos, natrio silicio heksa-fluorido, sodos ir borakso. Dengia-mųjų emalių mišiniai sudaromi iš smėlio, feldšpato, borakso, salie-tros ir sodos. Emaliuojama šla-piuoju ir sausuoju būdu. Grunti-niai emaliai dažniausiai esti boro-silikatiniai. Tokių emalių yra že-mesnė lydymosi temperatūra, ma-žesnis paviršiaus įtempimas, jie gerai sukimba su metalo pavir-šiumi. Stiklo emaliu dengiama me-talas, keraminiai dirbiniai, beto-nas, santechniniai bei laboratori-niai indai ir kiti gaminiai. Akytasis stiklas turi didelio mechaninio sti-prumo, mažo tankumo, mažo van-dens įgėrimo bei šilumos laidumo, didelio cheminio atsparumo. Jį ga-lima apdoroti mechaniškai: pjauti, gręžti. Akytasis stiklas naudojamas šilumos ir garso izoliacijai bei de-koratyviniai apdailai.

19. Mineralinė vata (stiklo ir ly-dytų uolienų) jos gamyba, savy-bės ir panaudojimas. Stiklas yra kieta, trapi amorfinė termoplastinė medžiaga, gaunama ataušinus sili-katinį lydalą. Stiklo gamybos tech-nologija susideda iš šių pagrin-dinių operacijų: įkrovos paruošimo, stiklo lydymo, gaminių formavimo iš lydytos stiklo masės, jų atkai-tinimo ir apdorojimo. Įkrovos pa-ruošimas viena svarbiausių stiklo gamybos operacijų. Įkrovos dozavi-mas kartais kantroliuojamas elek-tronine skaičiavimo mašina. Do-zuoti komponentai gerai sumaišo-mi specialiuose maišytuvuose ir dedami į stiklo lydymo krosnį. Visas stiklo lydymo procesas skirs-tomas į 5 stadijas: silikatų susida-rymą, stiklo susidarymą, stiklo masės skaidrėjimą, homogenizaciją ir stingimą. Stiklo lydalas susidaro tirpstant kvarco grūdeliams silika-tų lydale ir vienam lydalui tirps-tant kitame. Stiklo lydalas skaidrė-ja išsiskiriant iš jo dujų burbuliu-kams. Po šio proceso gaminiai iš stiklo lydalo formuojami tempimo, valcavimo, presavimo, liejimo ir pūtimo būdais. Lydytų uolienų ga-miniai dar vadinami petrosilatais – tai stiklo kristalinės medžiagos, gautos iš kalnų uolienų. Iš lieto akmens galima gauti daug naujų konstrukcinių medžiagų. Jų savy-bės yra šios: atsparumas rūgštims ir šarmams, dilimui, trynimui, šal-čiui, geros dielektrinės savybės, ge-ras sukibimas su metaline armatū-ra. Jo tankis – 3g/cm3. Dyla jie 5 kartus mažiau negu paprastas ak-muo, lydymosi temperatūra – 1400 C. iš jų gaminamos plytelės išorės, vidaus apdailai ir grindims, įdėklai hidraulinė transporto vamzdynų vidui iškloti, vamzdžiai.


20. Mineralinių rišamųjų me-džiagų klasifikacija ir bendrosios savybės. Mineralinėmis rišamosio-mis medžiagomis vadinamos tokios medžiagos, kurios sumaišytos su vandeniu, sudaro plastišką, savai-me kietėjančią tešlą, ilgainiui virs-tančią kietu akmeniniu kūnu. Daž-niausia jos būna miltelių pavidalo. Kai kurios rišamosios medžiagos užmaišomos ne vandeniu, o tam tikrų druskų tirpalais. Pagal kie-tėjimo sąlygas jos skirstomos į: ori-nes ir hidraulines. Orinėmis vadi-namos rišamosios medžiagos, ku-rios kietėja tik ore, hidraulinėmis – tokios, kurios, pradėjusios kietėti ore, toliau gali kietėti ir vandenyje. Prie orinių priklauso gipsinės, magnezitinės rišamosios medžia-gos, orinės kalkės. Hidraulinės ri-šamosios medžiagos – tai hidrau-linės kalkės, portlandcementai, a-liuminatinis cementas, plėtrieji ce-mentai, gipso – cemento pucolani-nės rišamosios medžiagos. Iš riša-mųjų medžiagų ruošiama tešla, skiedinys ir betono mišinys. Skie-dinys nuo tešlos skiriasi tuo, kad jame dar yra smulkaus užpildo – smėlio. Sukietėjęs betono mišinys vadinamas betonu. Kietėjimu – vadinamas tolesnis rišamosios me-džiagos stiprumo didėjimas. Markė yra valstybinių standartų nusta-tyta rišamosios medžiagos stipru-mo charakteristika. Mineralinių ri-šamųjų medžiagų gamybos techno-logijos pagrindai (principai). Gipsas. Pagrindinės gamybos operacijos yra žaliavos trupinimas, de-hidratacija ir žaliavos arba produk-to malimas. Naudojamos 3 gamy-bos schemos: 1) sumalto gipso de-hidratacija, 2) dehidratuoto gipso malimas, 3) malamo gipso dehidra-tacija. Pirmuoju periodu gipsas pa-šildomas iki intensyvios jo dehi-dratacijos temperatūros, antruoju periodu temperatūra beveik nesi-keičia, nes iš gipso skiriasi ir garuoja hidratinis vanduo, tre-čiuoju periodu, baigus gipsui de-hidratuotis, temperatūra pakyla ir susidaręs pushidratis gipsas sus-lūgsta, nes jo masė nebegaruoja. Anhidritinių rišamųjų medžiagų pa-grindinis junginys yra bevandenis kalcio sulfatas. Jie dažniausiai ga-minami degant žaliavas 600 – 900 C temp. Gipsinės rišamosios me-džiagos gaminamos iš gamtinio gipso, gamtinio anhidrito ir kai ku-rių pramonės atliekų. Rišamųjų savybių turi medžiaga, kuri gau-nama iškaitinus 800 C ir aukštes-nėje temperatūroje dihidratį gipsą. Ji vadinama estrichgipsu. Kalkės. Svarbiausias gamybos procesas yra kalcito arba dolomito skilimas aukštoje temperatūroje. Kalkės dažniausiai degamos šachtinėse ir sukamosiose krosnyse.

21. Orinės rišamosios medžia-gos. Šios medžiagos susideda iš: gipsinių medžiagų (kurios gauna-mos dehidratavus gipsines medžia-gas), iš anhidritinių rišamųjų med-žiagų: anhidritinio rišiklio (rišamo-sios medžiagos, kurią sudaro dir-btinis arba gamtinis anhidritas ir sužadinantys priedai), estrichgipso (gaunamos išdegus gamtinį gipsą ar anhidritą 800-1000 C temp.); magnezinių rišamųjų medžiagų: kaustinio magnezito (gaminamas deginant gamtinį magnezitą, kurį sudaro magnezito mineralas ir įvai-rios priemaišos), kaustinio dolomi-to; orinių kalkių; skysto stiklo; rūg-štims atsparaus cemento (smulkiai sumalto rūgštims atsparaus mine-ralinio mikroužpildo ir kietėjimo greitiklių mišinys, užmaišytas sky-stuoju stiklu); fosfatinių cementų (smulkūs kai kurių oksidų ar spe-cialių sudėčių medžiagų milteliai, užmaišyti ortofosforo rūgštimi).

22. Hidraulinės rišamosios me-džiagos. Susideda iš: hidraulinių kalkių (gaunamos išdegus merge-lingas kalcio karbonatines uolie-nas, kuriose yra molio arba labai smulkaus smėlio priemaišų. Iš jų ruošiami tinkavimo ir mūrijimo skiediniai, gaminami įvairūs be-tonai), romancemento (gaunama smulkiai sumalus išdegtus grynus ar dolomizuotus mergelius, turin-čius molio. Iš jo gaminami tinka-vimo ir mūrijimo skiediniai, žemų markių betonai, gaminami sienų akmenys ir blokeliai), portland-cemento (hidraulinė rišamoji me-džiaga, gaunama smulkiai suma-lus klinkerį su gipsu. Jis vartoja-mas betoninėms ir gelž-betoninė-ms statinių konstrukcijoms, beto-nuojami monolitiniai statiniai), gipso-cemento pucolaninių riša-mųjų medžiagų (sudaryta iš staty-binio arba aukštaverčio gipso, por-tlandcemento ir aktyvių minerali-nių priedų miltelių mišinio. Ji tin-ka mūrijimo ir tinkavimo skiedi-niams, žemų pastatų išorinių ir vi-dinių sienų blokams ir paneliams, akytajam betonui ir kt. gami-niams).

23. Hidraulinių rišamųjų medžia-gų savybės, kietėjimas ir panau-dojimas. Hidraulinėse kalkėse vi-sada mažiau ar daugiau būna lais-vo kalio oksido. Kietėjant šioms kalkėms, laisvas kalio oksidas hid-ratuojasi, o kalcio silikatai, aliu-minatai prisijungia vandenį. Šių kalkių skiediniai yra mažiau plas-tiški negu orinių kalkių, jos rišasi lėtai. Iš hidraulinių kalkių ruošia-mi tinkavimo ir mūrijimo skiedi-niai, gaminami betonai. Romance-mentas. Į jo rišimosi trukmei regu-liuoti galima pridėti gipsą ar mine-ralinių priedų. Kietėjant roman-cementui, iš pradžių susidaro kal-cio hidrosilikatų gelis, kuris stan-dėja ir kristalizuojasi. Jam būdin-ga greita rišimosi pradžia ir vėlesnė rišimosi pabaiga. Iš šio cemento gaminami tinkavimo ir mūri-jimo skiediniai, betonai sienų akmenys ir blokeliai.

24. Gipsas, anhidritinė rišamoji medžiaga ir estrichgipsas. Gipsi-nėmis vadinamos orinės rišamo-sios medžiagos, kurios gaunamos iš dalies ar visiškai dehidratavus gipsines žaliavas. Pushidračių gip-sinių rišamųjų medžiagų pagrindą sudaro pushidratis gipsas. Anhi-dritinių rišamųjų medžiagų pagrin-dinis junginys yra bevandenis kal-cio sulfatas. Į šį rišamųjų medžia-gų pogrupį įeina anhidritinis rišik-lis ir estrichgipsas. Jie dažniausiai gaminami degant žaliavas 600 – 900 C temp. Anhidritinės rišamo-sios medžiagos, skirtingai nuo pus-hidračių, rišasi ir kietėja gana lė-tai. Gipsinės rišamosios medžiagos gaminamos iš gamtinio gipso, gam-tinio anhidrito ir kai kurių pramo-nės atliekų. Rišamųjų savybių turi medžiaga, kuri gaunama iškaitinus 800 C ir aukštesnėje temp dihidratį gipsą. Ji vadinama estrichgipsu.

25. Hidraulinės kalkės – tai riša-moji medžiaga, gaunama žemes-nėje nei sukepimo temperatūroje išdegus karbonatines uolienas, ku-riose yra molio arba smėlio. Šių kalkių ir jų žaliavų hidraulinis modulis m=1.7–9. Kalkės skirsto-mos į stipriai hidraulines ir silpnai hidraulines. Hidraulinių kalkių ga-myba sudaro šios pagrindinės ope-racijos: žaliavų gavyba, jų trupini-mas, deginimas ir malimas. Hid-raulinių kalkių skiediniai yra ma-žiau plastiški negu orinių kalkių. Hidraulinės kalkės rišasi lėtai, jų tūrio kitimas priklauso nuo stam-bių kalio oksido ir magnio oksido grūdelių. Hidraulinių kalkių skie-diniai ir betonai ore ir drėgnoje aplinkoje yra palyginti ilgaamžiai. Iš hidraulinių kalkių ruošiami tin-kavimo ir mūrijimo skiediniai. Jos gali būti vartojamos ten, kur drėg-na. Iš šių kalkių galima gaminti žemų markių lengvuosius ir sun-kiuosius betonus, kalkingas hid-raulines rišamąsias medžiagas.

26. Portlandcementas – tai dau-giausia vartojama hidraulinė riša-moji medžiaga. Jis gaunamas smulkiai sumalus klinkerį su tam tikru kiekiu gipso. Klinkeris – portlandcemento pusfabrikatis, gaunamas išdegus iki sukepimo tokios sudėties žaliavų mišinį, kad išdegtame produkte vyrautų kalcio silikatai. Svarbiausi gamybos pro-cesai yra paruošimas, jos degimas ir gauto klinkerio malimas kartu su priedais. Yra du gamybos būdai – šlapiasis ir sausasis, kurie ski-riasi tik įkrovos paruošimu. Port-landcementai būna greitai kietė-jantys (su mineraliniais priedais, kuris po trijų parų pasižymi jau didesniu stiprumu), plastifikuoti (į kurį malant pridėta plasti-fikuojančių priedų), hidrofobiniai, baltieji ir spalvotieji, žema tem-peratūriniai, pucolaniniai (gauna-ma kartu sumalus tam tikros su-dėties portlandcemento klinkerį, mineralinius priedus ir gipso), šla-kiniai (gaunamas kartu sumalus granuliuotus aukštakrosnių arba elektrotermofosforinius šlakus) ir kt.

Savybės:

  1. vandens sąnaudos normaliai tešlai gauti 21-28-32%.
  2. Rišimasis. Rišasi normaliai.
  3. stiprumas- 400, 500, 550, 600.
  4. Šilumos išsiskyrimas (dėl stiklo fazės).
  5. Tūrio kitimas. 

27. Portlandcemento rūšys.

  1. Sulfatams atsparus -nuo įprastinio skiriasi chemine sudėtim, jam ga-minti naudojamas klinkeris, turin-tis mažai trikalcio aliuminato. kai jame trikalcio aliuminato <5proc., tai jis yra atsparus sulfatams ir kai kurioms kitoms druskoms, jis ski-riamas požeminiuose ir povande-niniuose įrenginiuose naudoja-miems skiediniams.
  2. Plastifi-kuotas port-lndcm. Jis yra gamina-mas malant portlandcm klinkerį su plastifikuojančiais priedais, naudojant šį cementą galima ge-riau kloti mišinius, sumažinti van-dens kiekį betono ir skiedinio miši-niuose, tuo padidinant betono stip-rumą.
  3. Hidrofobinis por-tlndcm jis išlaiko pirmykštį stiprumą, ir ilgesnį laiką jį laikant sandėliuose, gaminamas malant portlndcm klinkerį su hidrofobiniais priedais
  4. Riboto egzotermiškumo portln-dcm  gaminamas iš tam tikros su-dėties klinkerio malant jį su gipsu, klinkeryje turi būti ne daugiau kaip 50 trikalcio silikato ir ne daugiau 8 trikalcio aliuminato
  5. Baltasis ir spalvotieji port-lndcm norint gauti baltą portlndcm reikia parinkti žaliavą kurioje būtų labai nedaug geležies, titano ir kt metalų oksidų, todėl reikia imti grynesnes klintis ir baltuosius molius. Spal-votieji cementai gaminami malant baltojo portlndcm klinkerį su šar-mams atspariais mineraliniais pig-mentais. Naudojama dekoratyvi-nei apdailai
  6. Greitai kietėjantis portlndcm  naudojamas esant spar-tiems statybos tempams kai reikia konstrukcijų kurios greitai įgytų stiprumą. Norint jį gauti reikia didinti trikalcio silikato ir trikalcio aliuminato kiekį. Šį cementą reik greitai panaudoti nes jis greit reaguoja su oro drėgme;
  7. Mišrus pakartotino malimo smėlio portln-dcm ir smėlingas portlndcm šis cementas kietėja lėčiau nei įpras-tinis, jo stiprumas priklauso nuo smėlio kiekio, jo dedama iki 40 gaunamas permalant klinkerį, an-tra kartą su kvarciniu smėliu, nau-dojama betoninėm masyvinėm konstr. Smėlingas portlndcm gau-namas kartu permalant klinkerį ir smėlį smėlio 40 cemento klin-keryje turi būti >50 trikalcio aliu-minato. Iš jo gaminami asbesto ce-mento auto kalviniai dirbiniai.

28. Betoniniai ir gelžbetoniniai gaminiai  skirstomi pagal: didumą ir smulkumą (montavimui galima taikyti mažąją mechaniką) ir stam-bias (iki 10t.). Pagal armavimo bū-dus į gaminius su paprasta ir su iš anksto įtempta armatūra. Pagal paskirtį betoninių ir gelžbetoniniai gaminių nomenklatūra labai plati. Gaminami: pamatų blokai, pamatų plokštės, sienų blokai, sienų plokš-tės, sijos, tarpaukštinių perdengi-nių plokštės, denginių plokštės, santvaros, arkos, kolonos. Be visų šių gaminių taip pat gaminami santechniniai blokai, santechninės kabinos, ventiliacijos blokai, van-dentiekio įrengimų detalės, kana-lizacijos vamzdžiai, kontrolinių šu-linių konstrukcijos ir kt. Gamybos technologiją sudaro šie pagrindi-niai procesai: betono mišinių pa-ruošimas, armatūros parinkimas, karkasų paruošimas, gaminių for-mavimas, sutankinimas, sufor-muotų gaminių kietinimas ir kt. Tankaus silikatinio betono ga-miniai: pastatų išorės ir vidaus sienų plokštės, laiptakiai, laiptų aikštelės, karnizai, sąramos, pa-langės, silikatinės plytos ir kt. Akytasis betonas skirstomas į dujų ir putų betoną. Didžiąją jų tūrio dalį užima uždaros, tolygiai išsidėsčiusios poros. Iš akytbetonio gaminamos denginių plokštės, išorinių sienų plokštės, iš termo-izoliacinio – segmentai vamzdžiams izoliuoti, įvairus kompleksinių ga-minių šiluminės izoliacijos blokai, akustinės plokštės ir kt. Asboce-mentiniai gaminiai gaminami iš portlandcemento, asbesto pluošto ir vandens. Jie yra labai stiprūs, stiprumas lenkiant siekia 30Mpa. Gaminami banguoti ir lygūs lakš-tiniai gaminiai, vamzdžiai bei jų sujungimo detalės ir įvairios plokš-tės, įvairios fasoninės stogų dan-gos detalės. Iš magnezinių riša-mųjų medžiagų galima pagaminti šilumą izoliuojančius konstrukci-nius dirbinius bei fibrolitinę fa-nerą. Termoizoliacinis fibrolitas tinka sienoms, grindims, pertva-roms, perdangoms. Fibrolitinė fa-nera naudojama kaip sausas tin-kas. Iš gipso galima pagaminti akytos struktūros termoizoliacinę medžiagą, panašią į dujų betoną ar dujų gipsą. Iš jo gaminamos įvairių tipų plokštės, pertvaros, sauso tinko lakštai, ventiliacijos blokai, akustinės plokštės, juodgrindžių plokštės ir kt. Gelžbetonis – tai kompleksinė statybinė medžiaga, kurioje panaudojamos ir betono, ir metalo savybės. Betonas yra tra-pus, dėl to vien iš betono negami-namos tokios konstrukcijos kurio-se gali atsirasti tempimo įtempi-mai. Gelžbetonis – stipri statybinė medžiaga, nes: kietėdamas beto-nas gerai sukimba su pienine ar-matūra; plieno ir betono tempera-tūrinio plėtimosi koeficientai mažai skiriasi, dėl to, kintant temperatū-rai, abi sudėtinės gelžbetonio me-džiagos deformuojasi beveik vieno-dai. Gelžbetoninės konstrukcijos gali būti armuojamos paprastai ir įtempta armatūra. Betoniniai ir gelžbetoniniai gaminiai klasifikuo-jami pagal armavimo būdą, betono rūšį, gaminio sandarą, masę, gabaritus. Įvairios paskirties objek-tams plačiai naudojami tokie beto-niniai ir gelžbetoniniai gaminiai: gelžbetoniniai poliai, tuščiaviduriai ir ištisiniai surenkamųjų pastatų elementai, gelžbetoninės kolonos, gelžbetoninės sijos ir santvaros, betoninės grindų ir šaligatvių ply-telės, bordiūrai, gelžbetoniniai vamzdžiai,  žiedai ir kt. Betoninės ir gelžbetoninės pastatų ir statinių dalys gali būti surenkamosios arba monolitinės. Betono mišinių pa-ruošimo cechuose atliekamos to-kios technologinės operacijos: prii-mamos ir laikomos sandėlyje me-džiagos, dozuojami ir maišomi mi-šinio komponentai, betono mišiniai tiekiami į technologines linijas ar-ba pakraunami į transporto prie-mones. Svarbiausias mišinių ruo-šimo technologinės operacijos yra medžiagų dozavimas ir jų maišy-mas. Betono mišinio komponentai dozuojami pagal masę.

29. Silikatiniai gaminiai Tankusis silikatbetonis juo vadinama dirbtinis akmuo, gaminamas iš kalkių smėlio ir vandens mišinio, atitinkamai suformuojant ir sukie-tinant autokalve. Jam gaminti naudojamos gesintos ar negesintos aktyvios, besigesinančios  kalkės, kartais naudojama kaip priedas gamyklų dulkės. Iš jo gaminama: sienų elementai, vidinių laikančių konstrukcijų elementai. Putsilika-tis gaminamas iš negesintų smulkiai sumaltų kalkių ir kvar-cinio smėlio. Iš jo daromos stam-bios plokštės sienų konstrukci-joms, pramoninių pastatų dengi-niai, tarpaukštiniai perdenginiai. Dujų silikatas t.y. silikatinis akyt-betonis, gaminamas iš maltų nege-sintų kalkių, malto smėlio ir dujų garų. Iš konstrukcinio dujų sili-kato gaminamos stambios sienų plokštės, termoizoliacinės plokštės apšiltinimo sluoksniui  daugiasluo-ksnėse sieninėse stambiose plokš-tėse. Silikatinės plytos gaminamos iš orinių kalkių, kvarcinio smėlio ir vandens mišinio. Jos ruošiamos būgniniu arba silosiniu būdu. Ruošiant mišinius būgnuose smė-lis ir smulkiai sumaltos kalkės do-zavimo įrenginiais sukraunamos į gesinimo būgną. Būgne smėlis 3-5min maišomos su kalkėmis, po to įleidžiami slėgio garai. Kalkės pasi-gesina maždaug per 40min. Gami-nant silosiniu būdu, sudrėkintas kalkių ir smėlio mišinys 7-12h ge-sinasi silosuose. Pasigesinusi su-kamajame būgne arba silose masė gerai sumaišoma, iki reikiamo drėgnumo. Sudrėkinama maišytu-vuose ir transportuojama prie ply-tų presavimo įrenginio. Plytos pre-suojamos mechaniniais presais, paskui sukraunamos į vagonėlius ir gabenamos kietinti 6-8h. Plytos gaminamos tokių markių: 75, 100, 125, 150, 200. Silikatinių plytų tankis nuo 1800-1900 kg/m3, atsparumas šalčiui 15 ciklų. Iš šių plytų mūrijami įvairiausi pastatai. Jos netinka požeminiams kons-trukcijos pamatams, cokoliams, krosnims.

30. Gaminiai su magnezinėmis rišamosiomis medžiagomis. Yra dvi magnezinės rišamosios me-džiagos: kaustinis magnezitas ir kaustinis dolomitas. Kaustinis ma-gnezitas gaminamas degant 600 – 800 C temp. gamtinį magnezitą, kurį sudaro magnezito mineralas ir įvairios priemaišos. Kaustinis dolo-mitas gaminamas iš gamtinio dolo-mito. Žaliavos, iš kurių gamina-mos magnezinės rišamosios me-džiagos, sutrupinamos ir degamos šachtinėse arba sukamosiose kros-nyse. Išdegtas produktas malamas įvairių tipų malūnuose. Būdingas magnezinių rišamųjų medžiagų kokybės rodiklis yra jų tankis. Šios medžiagos rišasi normaliai ir grei-tai kietėja. Kaustinis dolomitas ri-šasi lėčiau už kaustinį magnezitą ir už jį silpnesnis, nes kaustiniame magnezite yra gana daug kalio karbonatų. Magnezitinės rišamo-sios medžiagos vartojamos ksiloli-tui (tai sukietėjęs magnezinės riša-mosios medžiagos, medžio pjuve-nų mišinys, vartojamas grindims) gaminti. Jos gali būti monolitinės ir iš plytelių. Iš magnezinių me-džiagų gaminamas fibrolitas, įvai-rios šilumą izoliuojančios medžia-gos.

31. Organinių rišamųjų medž. klasifikacija. Organinės rišamo-sios medžiagos pagal kietėjirno pobūdį skirstomos į dvi grupes: A- nereaktyviąsias ir B – reaktyvią¬sias. Nereaktyviosios rišamosios medžiagos kietėja dėl fizikinių pro-cesų: joms atvėsus ar išgaravus jas suskystinusiam tirpikliui, labai padidėja ne tik rišamosios medžia-gos (biturno, deguto, kai kurių po-limerų) klampumas, bet ir visos kompozicijos stiprumas. Reakty-viosios rišamosios mėdžiagos kie-tėja dėl cheminių pro¬cesų (vulka-nizacijos; polikondensacijos), kurių metu tarp mole¬kulių susidaro nauji kovalentiniai ryšiai. Prie jų priskiriamos tokios medžiagos, kurių molekulėse yra dvigubų ar trigubų jung¬čių bei kitų aktyvių funkcinių grupių (kaučiukai, auga-liniai alie¬jai, fenolio formaldehi-dinės bei epoksidinės dervos ir pan.). Pagal kilmę organinės riša-mosios medžiagos skirstomos į gamtines ir sintetines. Gamtinės medžiagos skirstomos į: a) natūra-lią¬sias - natūralius gamtinius pro-duktus (gamtinis bitumas, gamti-nis kaučiukas, gamtinės dervos) ir b) dirbtines, gautas chemiš¬kai per-dirbant gamtinius produktus arba fiziškai atskiriant iš jų nereikalin-gas priemaišas (naftos bituriai, celiuliozės eteriai ir esteriai, pokos-tas ir kt.). Sintetinės medžiagos yra cheminės sintezės produktai. Jos gaunamos smulkiamolekulius jun-ginius paverčiant stambiamole-kuliais, t. y. polimerais (polietile-nas, polivinilchloridas, fenolio for-maldehidinė derva ir kt.). Paprastai statyboje organinės rišamosios me-džiagos skirsto¬mos į bitumines-degutines, polimerines ir aliejines. Šių grupių medžiagos vartojamos: bituminės kelių ir stogų dangoms, drėgmės izoliacijai, polimerinės - įvairių plastmasinių dirbinių ga¬mybai, aliejinės - dažams.

32. Bitumai: sudėtis, gavyba ir panaudojimas Sudėtis. Bitumais vadinamos kietos arba klampios organinės medžiagos, sudarytos iš aliciklinių ir aromatinių angliavan-de¬nių bei jų deguoningų, azotingų ir sieringų darinių mišinių. Jie yra degūs, tirpsta organiniuose tirpik-liuose, netirpsta vandenyje, atspa-rūs vandeniniams druskų ir rūgš-čių tirpalams. Šildomi jie minkštė¬ja, skystėja, o aušdami – tirštėja,  kietėja. Elementinė įvairių bitumų sudėtis panaši (C - 70-¬85, H2 - 10-15 %, O2 - 5-10 %, S - 1-5 %, N < 1 %) , bet jų savybės gali gerokai skirtis, nes jos priklauso nuo jun-ginių grupių ir jų tarpusavio san-tykio. Bitumai yra koloidinės sis-temos, kurių terpę sudaro alyvos (nuo jų kiekio priklauso klampu-mas, minkš¬tėjimo temperatūra, ta-kumas, lakumas) ir dervos (nuo jų priklauso bitumo plastiškumas, tąsumas), asfaltenai (nuo kiekio priklauso bitumų struktūrinis stip-rumas, terminis pastovumas, riš-lumas, kietumas). Gali būti para-finų (blogina bitumų savybes: mąžina lipnumą, tąsumą, didina trapumą šaltyje), jų gali būti ne daugiau 4% . Gavyba. Pagal kilmę bitumai skirstomi į gamtinius ir dirb¬tinius. Gamtiniai bitumai yra sudedamoji  nuosėdinių degiųjų uolienų dalis. Jie gali  būti ska-lūnų, anglių, durpių ir naftiniai. Daugiausia randama naf¬tinės kil-mės bitumų. Jie susidaro oksiduo-jantis naftai, patekusiai į poringas nuosėdines uolienas (klintis, dolo-mitus, smiltainius) ir išgaravus iš jos lengvosioms bei vidutinėms fra-kcijoms. To¬kios uolienos vadina-mos asfaltinėmis. Bitumas iš asfal-tinių uolie¬nų, kuriose jo yra dau-giau kaip 10, išskiriamas viri-nant arba išekstrahuojamas orga-niniais tirpikliais. Uolienos, kurio-se bitumo yra mažiau kaip 10%, malamos. Taip gauti asfalto milte-liai var¬tojami asfaltinių mastikų ir betonų gamybai. Palyginti su dirbtiniais, gamtiniuose bitumuose būna daugiau deguoninių junginių su polinėmis grupėmis ir mažiau parafino, todėl jie geriau limpa prie įvairių paviršių ir būna ne tokie tra¬pūs žemoje temperatūroje. Jie randami retai. Iš dirbtinių bitumų statybai daugiausia vartojami naf-tiniai. Pagrindinė jų žaliava yra mazutas, gudronas ir gudrono to-lesnio perdirbimo liekanos, naftos krekingo ir įvairios sunkio¬sios bei dervingosios, naftos perdirbimo lie-kanos. Pagal perdirbimo būdą bi-tumai skirstomi į liekamuosius (gaunami gaminant degalus ir te-palus iš labai dervingų naftų), oksiduotuosius (gaminami pučiant orą per naftos liekanas, dėl oksi-dacijos ir kondensacijos reakcijų jos sutirštėja) ir sudėtinius (gauna-mi sumaišius gudrono liekanas su skystesniais naftos pramonės liku-čiais). Bitumai, pagaminti iš kre-kingo (antrinio naftos perdirbimo) liekanų, yra blogesnės kokybės, negu pagaminti iš pirminio perdir-bimo liekanų. Savybės: svarbiau-sios bitumo savybės yra minkštė-jimo tem¬peratūra, klampumas ir tąsumas. Panaudojimas: gamina-mi: kelių, statybiniai, stogų, izo-liaciniai, specialieji rubraksai. Jie plačiai vartojami stogams, garų ir vandens izoliacinėms ir atntikoro-zinėms dangoms, dažų, gumos, ir kitose pramonės šakose.

33. Bituminės ruloninės medž. Ruberoidas yra kartonas, išmir-kytas naftos bitume ir pabarstytas talko milteliais (H2Mg3Si4O12) arba susmulkintu žėručiu. Vienpusis ruberoidas naudojamas dangos viršutiniam ir apa¬tiniam sluoks-niui ir klijuojamas šaltomis mas-tikomis. Dvipusis ruberoidas nau-dojamas viršutiniam dangos sluok-sniui, klijuo¬jant jį šaltomis mas-tikomis. Padengtas žėručiu rube-roidas tin¬ka viršutiniam dangos sluoksniui, klijuojant jį šaltomis (dvipu¬sis ruberoidas) ir karštomis (vienpusis ruberoidas) mastikomis. Pergaminas yra stogo dangos ru-loninė medžiaga, ga¬minama iš kartono, išmirkyto karštame bitu-me. Jis skiriasi nuo ruberoido tuo, kad neturi dengiamojo sluoksnio. Kartonas įdedamas į rezervuarą su bitumu, pašildytu iki 200° C. Iš¬mirkytas kartonas tempiamas per nuspaudimo velenus ir atau¬šintas vyniojamas į rulonus. Pergaminas gaminamas šių markių: 200, 250, 300, 350. Ru¬lono plotis nuo 650 iki 1050 mm, jo plotas 20 m2. Ru-lonų masės pagal markes atitinka 7, 9, 11 ir 13 kg. Tolis su den-giamuoju deguto sluoksniu gami-namas, mirkant kartoną akmens anglių degutiniuose mišiniuose ir barstant smėliu. Kar¬tono pagrin-diniam mirkymui naudojamas ak-mens anglių va¬lytas degutas, pri-maišius pikio. Mirkytas kartonas pabarstomas iš abiejų pusių pa-prastu rupiu smėliu (nuo 0,15 iki 3 mm). Smėlis turi būti švarus, be molio ir dulkių, vienodai išskirs-tytas kartono paviršiuje. Tolio rulo-no plotis būna 750 ir 1000 m; jo plotas - 20 ir 10 m2. Jis gamina-mas nuo 200 iki 350 markių. Tolis, palyginus jį su ruberoidu, mažiau patvari stogo dan¬gos medžiaga. Paklojamasis tolis neturi dengia-mojo sluoksnio. Jis gaminamas iš dangos kartono, išmirkyto deguti-niuose miši¬niuose. Jo paviršius nebarstomas. Paklojamasis tolis naudoja¬mas apatiniam stogo rulo-ninės dangos sluoksniui. Rulono plotis 750-1000 mm, plotas 30 m2. Paklojamasis tolis išleidžiamas šių markių: 200, 250, 300 ir 350. Bitumuotas asbokartonas (hidro-izolis) gamina¬mas iš asbesto arba asbestoceliuliozės kartono, išmir-kyto karš¬tame naftos bitume, ku-rio minkštėjimo temp. 50-60°C. Bitumuotas asbokartonas naudo-jamas statyboje požeminių kons-trukcijų hidroizoliacijai, metalinių vamzdžių apsaugai ir plokščiųjų stogų konstrukcijų hidroizoliacijai. Bitumuotas asbokartonas klijuoja-mas karštomis mastikomis. Bitu-muotieji audiniai yra ruloninės hidroizoliacinės medžiagos, gami-namos iš medvilninių, kanapinių audinių arba asbesto pluošto, iš-mirkyto bitume arba bituminėje masti¬koje su priedais. Tos medžia-gos stipresnės už kartonines bitu¬mines bei degutines medžiagas, jos lanksčios ir tąsios. Iš šių medžiagų statyboje dažnai naudojama asbes-to pluošto hidroizoliacinė medžia-ga, kuri vadinama borulinu. Bitu-muota folija (metaloizolis) yra rulo-ninė medžia¬ga iš labai plono aliu-minio lakšto, padengto iš abiejų pusių bi¬tumu. Tam tikslui naudo-jamas BH-IV markės bitumas su as¬besto pluošto priemaiša. Bitum-uota folija yra lanksti, plastiška, nelaidi vandeniui, stipri ir atspari puvimui. Ji naudojama kaip hid-roizoliacinė medžiaga požeminėse ir povandeninėse konstrukcijose.

34. Polimerinės medžiagos ir gaminiai. Tai tokios medžiagos, kurių kiekvieną molekulę sudaro nuosekliai sujungtų vienodų ato-mų grupių grandinė ir ta pati ato-mų grupė ritmiškai pasikartoja daugelį kartų. Pagal reakciją į ši-lumą skirstomi: 1) termoplastiniai, pakartotinai kaitinant suminkštėja o ataušdami kietėja. 2) temoreakci-niai (fenolio formaldehidiniai, kar-bamidiniai, epoksidiniai) aukštoje temp. nesilydo, o kaip anglis suan-glėja arba sudega. Dažniausiai naudojami sintetiniai polimerai. Gaminami iš: gamtinių dujų, duji-nių naftos perdirbimo produktų, akmens anglių deguto, oro azoto ir deguonies. Politilenas – gaunamas  polimerinant etileną. Polipropile-nas – propileno polimerinimo pro-duktas. Pagamintas yra baltų mil-telių pavidalo. Polivinilchloridas – vinilchlorido polimerinimo produk-tas. Dažniausiai baltų amorfinių miltelių pavidalo. Epoksidiniai poli-merai – naudojama naftinė žaliava. Jie chemiškai stabilūs atsparūs mech. poveikiams ir yra gerų kli-jinių savybių. Poliuretanai – sinteti-nių polimerų grupė plačiau naudo-jami putplasčiai, lakai, klijai ir plėvelės.

35. Polimerizaciniai polimerai.  Iš polimerizacinių polimerų staty-boje daugiausia vartojami polieti-lenas, polipropilenas, po-liizobuti-lenas, polistirolas, kaučiukai, po-livinilacetats. Polietilenas atsparus chemiškai, nelaidus elektrai, stip-rus, elastingas, nesunkiai suviri-namas. Iš jo lengva formuoti tan-kias plėveles  įvairius dirbinius. Iš polietileno gaminami įvairūs san-techniniai vamzdžiai, elektros laidų izoliacija, antikorozinės dangos. Polistirolas tai kietas, skaidrus, tirpsta aromatiniuose anglia-vandeniliuose, ketonose, esteriuo-se, netirpsta acto rūgšty, atsparus šarmams. Jis sensta, trapus, de-gus. Vartojamas įvairiems dirbi-niams, klijams, mastikoms gamin-ti. Sintetiniams kaučiukams kaip ir natūraliems būdingas elatingumas dideliame temperatūrų intervale. Juos galima vulkanizuoti ir gauti gumą, tinkančią hermetikams, pa-dangoms, mastikoms dangoms gaminti.

36. Polikondensaciniai polimerai Polikondensacinis polimeras susi-daro reaguojant tarpiniams poli-merams su pradiniais monomerais ar su tais polimerais, kurie turi fukcinių grupių, todėl polikon-densacinis polimeras teoriškai sudaro vieną gigantišką molekulę. Poliamidai tai amino rūgščių poli-kondensacijos su diaminais pro-duktas. Jie yra linijinės struktū-ros, labai kristališki, šviesūs poli-merai. Iš jų gaunamos įvairios medž. ir detalės (vamzdžiai, pluoš-tai, plėvelės, klijai). Silicio orga-niniai polimerai įeina į elementų organinių junginių grupę. Jię esti pakankamai elastingi, nesunkiai apdirbami, atsparūs temperatūrai, bet nėra stiprūs. Jie silpnai sukim-ba su daugeliu organinių medž., bet gerai su stiklo pluoštu, asbes-tu. Kietieji silicio organiniai poli-merai vartojami lakų ir plastikų gamyboje, elastiniai – gaminti sili-koniniams kaučiukams, skystieji- tepalams, impregnavimui, apsau-gai nuo vandens. Tiokoliai. Jų pri-valumas yra tas, kad galima vul-kanizuoti normalioje temperatūro-je, naudojama kaučiukams, her-metikams, klijams.

37. Polimerinių gaminių kompo-nentai. Kietikliais vadinamos me-džiagos, kuriomis kietinamos reak¬tyviosios organinės rišamosios me-džiagos (iniciatoriai; katalizatoriai, kietikliai; vulkanizuojančiosios me-džiagos). Katalizatoriai inicijuoja kietėjimo (polimerizacijos, polikon-densacijos) procesą ir jį palaiko, bet į junginių sudėtį neįeina (rūgš-tys, šarmai, druskos) . Iniciatoriai (įvairūs peroksidai) nuo kataliza-torių skiriasi tik tuo, kad proceso pabaigoje pereina rišiklio sudėtį. Kietikliai tiesiogiai dalyvauja poli-mero makromo¬lekulės susidarymo procese, t. y. kietiklio molekulės reaguoja su oligomero funkcinėmis grupėmis ir įeina į susidarančios erdvinės ar tinklinės makromole-kulės sudėtį. Kietikliais vartojami polifunkciniai junginiai (diaminai, rūgštys ir jų anhidridai; glikoliai, izocianatai ir kt.). Kaučiukų kie-tinimas vadinamas vulkanizacija. Kaučiuko makromolekules skersi-niai ryšiai (siera, organiniai disulfi-dai) sujungia į erdvinę sistemą, ir jis virsta guma. Modifikatoriai ir stabilizatoriai. Modifikatoriai – tai priedai, kuriais keičiamos rišamosios me-džiagos tam tikros savybės: trapu-mas, tirpumas, stabilumas ir kt. Modifikuojama įvairiais būdais: 1) kartu polimerinant pagrindinius ir modifikuojančiuosius komponen-tus; 2) pakeičiant vienas funkcines grupes kitomis; 3) priskiepijant modifikuojan¬čiuosius junginius prie pagrindinių rišiklio molekulių; 4) sujun¬giant skirtingų polimerų molekules (kopolimerizacija). Taip mo¬difikuojama sintezės metu. Gali būti modifikuojama ir papras¬čiau – maišant rišiklį su priedu, kuris pakeičia fizikines rišiklio savybes, pavyzdžiui, prie bitumų pridedant polimerų priedų. Stabilizatoriai - tai priedai, stabdantys arba lėti-nantys or¬ganinių rišamųjų medžia-gų destrukciją ir tolesnį struktūros for¬mavimosi procesą. Stabilizato-riai turi panaikinti atsirandančias nesočiąsias jungtis, tirpti polimere; gerai derintis su plastifi¬katoriais, nereaguoti su pigmentais, nema-žinti stiprumo, būti ilgaamžiai. Tokį universalų stabilizatorių sun-ku parinkti, todėl vartojami įvairūs jų deriniai. Stabilizatoriai skirstomi į blokuo¬jančiuosius ir ekranuo-jančiuosius. Pirmieji (pvz., anti-oksidantai) blokuoja destrukcijos procese atsirandančius laisvuosius radi¬kalūs, o antrieji – suriša des-trukciją sukeliančius junginius (bū¬dingiausias šio tipo stabilizato-rius yra suodžiai). Dar gali būti vartojami inhibitoriai ir lėtikliai. Inhibitoriai lėtina arba net visai sustabdo polimerizacijos ar poli-kondensaci¬jos procesus. Oligome-rus, turinčius inhibitorių, galima ilgiau lai¬kyti sandėlyje. Stabdančių savybių turi hidrochinonas, siera, aro¬matiniai aminai; kai kurie azoto junginiai. Lėtikliai nuo inhibi¬torių skiriasi tuo, kad jie polimerizacijos procesus tik lėtina, o ne stabdo.

38. Polimerinių gaminių forma-vimo būdai. Termoreakciniai poli-merai perdirbami į statybines medžiagas trimis būdais: pre-suojant specialiose presformose arba daugiaaukščiais karštais presais, nepertraukiamu išspaudi-mu (ekstruzija), vakuuminiu pre-savimu. Termoplastiniai formuoja-mi: liejimu slegiant, valcuojant ir po to kalandruojant, užtepant ar užpurškiant ant kokio nors pavir-šiaus, nepertraukiamai išspau-džiant, formuojant pūtimu.

39. Polimerinių gaminių nomen-klatūra. Org. stiklas skaidrus atsparus šviesai lengvas netamsėja nepagelsta per laiką nepadideja trapumas. Linoleumas – ruloninė  medžiaga. Gaminamas iš polimerų, užpildų, priedų ir audinio. Pavir-šius būna lygus, reljefinis, viens-palvis, įvairiaspalvis. Juostos plotis 1-2m, storis 2-8mm, ilgis 12m. lengvai plaunamas, atspari vande-niui chem medž. Apdailos plytelės būna įvairių spalvų gaminamos iš polistirolo, yra lengvos, gana pat-varios, pigesnės nei keramikinės, tačiau šiluminis atsparumas nedi-delis, yra degios. Tiesiniai gami-niai: grindjuostės, apvadai durims ir langams, porankiai tūreklams, juostelės plyšiams uždengti. Plast-masiniai vamždžiai lengvi, stiprūs, jų neveikia korozija. Vidinis pavir-šius lygus todėl skyščių nuostoliai dėl trinties maži. Politileniniai labai lengvi ir elastingi gaminami iki 300 m. Juos galima suvinioti ant būg-no naudojami vandentiekio tin-klams. Klijai ir mastikos, kuriais priklijuojamos apdailos medžiagos ir gaminiai yra klijinės pastos pa-vidalo medžiagos kurios sudarytos iš polimerų tirpiklių plastifikatorių užpildų skiediklių ir kietiklių.

40. Poringų plastmasių  sąvybės ir naudojimas. Daugiausiai nau-dojamos: akytasis polistirolas (la-bai lengva medž. nebrinkstanti vandenyje, blogai praleidžianti ši-lumą, nepūvanti, mažai hidrosko-piška). Gaminamas iš emulsinio polistirolo, foroforo, etilo spirito ir amonio karbonato. Yra degi medž labai standus,  todėl gaminamos stambios, save laikančios plokštės. Tirpsta tirpikliuose. savybės tūrio masė stipris gniuždant vandens įgeriamumas. Ąkytasis poliurerta-nas – sintetinė termoizoliacinė medž., kuri gaminama iš poliureta-ninių dervų išpučiant jas anglies dioksido dujomis. Savybės : tūrio masė, stipris gniuždant, laidumo šilumai koef, vandens įgeriamu-mas. jas galima keisti gamybos procese. Naudojamas vandentekio ir karštų vamždžių šiluminei izolia-cijai, tarp aukštinių perdenginių šiluminei ir garsinei izoliacijai. Mipora – labai lengva akyta plast-masė, pagaminta iš karbamido formaldehidinių dervų. savybės tūrio masė ir laidumas šilumai. Naudojama kaip šiluminė garso izoliacija. Savarankiškoms kons-trukcijoms netinkama. Naudojama kaip užpildas karkasinėse konstru-kcijose.

41. Dažų ir lakų klasifikacija, sa-vybės ir paskirtis. Aliejiniai dažų mišiniai. Aliejiniai dažai – mišiniai sudaryti iš aliejų, pigmentų ir smulkiai maltų mineralinių prie-maišų. Aliejiniai dažai gaminami tirštos ir atskiestos konsistencijos. Tirštos konsistencijos alie¬jiniai dažai atskiedžiami iki reikalingo tirštumo natūraliais arba pusiau natūraliais aliejais. Atskiestos kon-sistencijos dažai naudojami, ne-keičiant jų tirštumo. Aliejiniams dažams keliami šie reikalavimai: jie turi būti pakankamai atsparūs šviesai, jų ploni sluoksniai turi išdžiūti (20° C temperatūroje) ne mažiau kaip per 24 valandas. Šie rei¬kalavimai patenkinami, parin-kus atitinkamus aliejus ir pigmen-tus. Aliejiniais dažais su natūra-liaisiais aliejais, atsižvelgiant į jų sudėtį, dažomi mediniai ir meta-liniai paviršiai, o taip pat iš¬džiūvęs tinkas. Jie laikomi medinėse stati-nėse arba metalinėje taroje. Sili-katiniai ir klijiniai dažai. Silika-tiniai dažai gaminami iš kalio tirpiojo stik¬lo skiedinio (rišamoji medžiaga), pigmentų ir smulkiai maltų mineralinių priedų (kreidos ir kt.). Pigmentai turi būti atspa¬rūs šarmams. Atsparūs ugniai ir van-deniui silikatiniai dažai gaunami, imant vietoj kreidos smulkiai maltą kvarcinį smėlį. Kietėdamas tirpusis stiklas suriša smėlį ir pigmentus. Natrio tirpusis stiklas silikati-niams dažams nenaudojamas, nes sukietėjusioje dažų plėvelėje, vei-kiant drėgmei, atsiranda įvairios dėmės. Natrio tirpusis stiklas naudojamas tik medinių konstruk-cijų apsaugai nuo ugnies. Silika-tinių dažų plėvelės stiprumas padi-dinamas, primaišant iki 5 % kao-lino, smulkiai malto feldšpato arba švino suriko. Silikatiniais dažais dažomi vidiniai ir išoriniai tinkuoti pavir¬šiai, o taip pat mediena ir metalai. Sukietėjęs silikatinių dažų plėvelės paviršius yra matinis.  Klijiniai dažai. Klijiniai dažai gami-nami iš klijų, kreidos su pigmentu ir vandens. Kreidą ir pigmentą rei-kia smulkiai su¬malti. Dažniausiai naudojami stalių arba kazeino klijai. Dešim¬čiai litrų klijinių dažų imama 6 kg kreidos su pigmentu, 2 lit¬rai dešimties procentų klijų tirpalo ir iki 10 litrų vandens. Pig¬mentas išmaišomas nedideliame kiekyje vandens ir pilamas į iš anksto išmaišytą krei-dą. Po to pilamas klijų tirpalas ir vanduo.Kazeino dažai išleidžiami sausi. Darbo vietoje jie atskie-džiami vandeniu. 1 kg sausų kazeino dažų išmaišomas 1 litre vandens, ir skiedinys palaikomas 1 valandą. Po to dažai košia¬mi pro smulkų sietą. Klijiniais dažais daž-niausiai dažomi tinkuoti paviršiai. Prieš dažant, tinkas gruntuojamas kalkėmis arba cinko sulfatu. Ka¬zeino dažams netinka vario sulfato gruntas. Kazeino dažais dažomi tiek vidinių konstrukcijų, tiek ir išori-nių pastatų pavir¬šiai, o taip pat mediniai paviršiai. Kazeino dažų plėvelė žymiai stipresnė, negu dažų, pagamintų su kito-kiais klijiniais pig¬mentais. Lakai ir emalis. Lakai, emaliai, dažai dažniausiai suteikia paviršiui gerą išvaizdą ir saugo jį, todėl būtina, kad jie turėtų gerų adhezinių savybių. Lakas - plėvelę sudaran-čio organinio rišiklio (bitumo, poli¬mero, oligomero) tirpalas organi-niame tirpiklyje. Lakas gali būti reaktyvus arba nereaktyvus (koks rišiklis, toks ir lakas). Nere¬aktyvieji lakai tvirtėja tik dėl to, kad garuoja tirpiklis, o reak¬tyvieji - dar ir dėl to, kad pačiame rišiklyje vyksta polimeri¬zacijos ar polikondensaci-jos reakcija. Iš nereaktyviųjų lakų pa¬žymėtini bituminiai, perchlorvi-niliniai, polivinilacetatiniai; poli¬vinilbutiraliniai, poliakrilatiniai ir kt., o iš reaktyviųjų – epoksi¬diniai, poliesteriniai, poliuretaniniai, fūra-niniai, silicio organi¬niai, karba-midiniai ir kt. Reaktyvieji lakai būna šaltai ir karš¬tai kietėjantys, su kietikliais ir be jų. Laką daž-niausiai sudaro, ne viena plėvelę sudaranti medžiaga, o kelios. Deri-nant šias medžiagas, galima modifikūoti lako savybes. Emalis - lakas su pigmentu; t.y. dažai; kurių rišiklis yra lakas. Emaliai sudaro lygias, blizgančias, spalvo-tas dangas. Emalių savybės nuo lakų šiek tiek skiriasi, nes tarp lako ir pigmento, be fizikinės, kartais vyksta ir cheminė sąveika. Pa¬renkant ernalius, būtina atsi-žvelgti į lako ir pigmentų, taip pat pigmento ir dengiamo paviršiaus sąveiką, jų eksploatacinį at¬sparumą. Emaliai, kaip ir lakai, markiruojami pagal į jų sudėtį įeinančias plėveles sudarančias medžiagas – organinius  rišiklius.

42. Apsauginės dangos: gruntai ir glaistai. Paviršiai, kurie bus dažomi emaliniais, aliejiniais ar kitokiais dažais, turi būti ati-tinkamai paruošti - nuglaistyti ir nugruntuoti. Paviršiai išlyginami įvairių sudėčių glaistais su įvairiais organi¬niais rišikliais: betoniniai, mediniai paviršiai – perchlorvini-liniais glaistais su muilo skiedinio priedu, polivinilacetatiniais su bal-to cemento užpildu, gliftaliniais, tinkuoti paviršiai - karboksimetil¬celiulioziniais ir kt. Gruntas suma-žina dažomo paviršiaus porin¬gumą ir pagerina dažų sukibimą su paviršiumi. Gruntuojama dažniau-siai tais pačiais, tik labiau pras-kiestais dažais. Antikoro¬zinių dan-gų gruntui būtinos antikorozinės savybės.

43. Medžio mikro-makro struk-tūra. Medžio kamieno sandara matoma plika akimi arba pro lupą (padidinta 2,5-7 kartus), va¬dinama makrostruktūra, o matoma tik pro mikroskopą - mikrostruktūra. Ma-krostruktūra tiriama padarius tris kamieno pjūvius: skersinį, radia-linį (išilgai kamieno) ir tangentinį (per metinių rievių liestinę). Ka-mieno skersiniame pjūvyje matyti šios sudėtinės dalys: žievė, braz-das, balana, branduolys ir šerdis. Žievė susideda iš dviejų sluoksnių - išorinio ir vidinio, vadi¬namo kar-na. Išorinis (kamštinis) žievės sluo-ksnis yra apsaugi¬nis. Karnos sluo-ksniu iš vainiko žemyn perduoda-mos maisto medžiagos. Šis plonas sluoksnis susideda iš gyvųjų audinių, kuriuo¬se kaupiasi maisto atsargos. Brazdas yra plonas gyvų-jų audinių sluoksnis, kuriame iš-gauto iš karnos maisto auginamos naujos balanos ir žievės ląstelės. Kiekviena brazdo ląstelė skyla į dvi nevienodo dydžio ląsteles. Didesnė, turinti storesnes sieneles ir sumedėjusi, susijūngia su balanos sluo-ksniu, plonesnė atsiduria prie karnos. Dėl to medie¬nos sluoksnis auga daug sparčiau negu žievė. Pavasarį brazdo sluoksnyje gami-nasi plonasienės ląstelės, kurios, sudaro vadina¬mąją pavasario, arba ankstyvąją, medieną: Vasaros pa-baigoje ir rudenį, t. y. antrojoje vegetacinio periodo pusėje, brazdas gamina kietesnius audinius, susidedančius iš storesnių ir tam-sesnių plokš¬čios formos ląstelių, kurios sudaro rudens, arba vė-lyvąją, medie¬ną. Vegetacijos perio-du susiformavę ankstyvosios ir vėlyvosios medienos sluoksniai sudaro metines rieves. Kamieno skerspjūvyje jos matomos kaip koncentriški žiedai, radialiajame pjūvyje – kaip išilginės linijos. Įvairių rūšių medžių rievių plotis yra skirtingas. Medienos stiprumas priklauso nuo vėlyvosios (rudens)  medienos stiprumo. Iš metinių rievių skaičiaus apytiksliai galima nustatyti medžio amžių ir medie-nos stiprumą. Balanos sluoksnis susideda iš gyvų ir pradėjusių medėti ląs¬telių. Šiuo sluoksniu iš šaknų į vainiką kyla vanduo su ištirpu¬siomis medžiagomis. Bran-duolys susideda iš sumedėjusių lą-stelių. Tai stipriausia ir kiečiausia medienos dalis. Jis tamsesnis negu balana ir sausesnis. Šerdis – cen-trinė kamieno dalis, susidedanti iš plonasienių ląstelių, susidariusių pirmaisiais medžio augimo metais. Jos audi¬niai purūs, nestiprūs ir labai neatsparūs puvimui. Statybai naudojama balanos ir branduolio mediena. Tačiau ne visų rušių me-džiuose galima aiškiai išskirti branduolį. Me¬džiai, turintys aiškų branduolį, vadinami branduoliniais (ąžuolas, pušis, maumedis, kedras ir kt.), o neturintys jo - balaniniais (beržas, klevas, alksnis, liepa ir kt.). Kamieno radialiajame ir sker-siniame pjūviuose matyti vadina¬mieji šerdies spinduliai, einantys nuo šerdies link brazdo.  Juose kaupiasi maisto medžiagos, kurios tiekiamos į gilesnius kamiėnų sluoksnius. Šie spinduliai suside-da iš plona¬sienių, silpnai susijusių ląstelių, todėl mediena džiūdama skyla per juos. Lapuočiai medžiai šerdies spindulių turi daugiau negu spygliuočiai. Mikrostruktūra -tiriama mikroskopu žiūrint pro jį, matyti, kad mediena susideda iš įvairios formos bei dydžio gyvų ir žuvu¬sių ląstelių. Po gyvąsias ląsteles dengiančiu apvalkalu yra protoplazma, ląstelių sultys ir brariduolys. Ląstelės apvalkalas susi¬deda iš celiuliozės. Augančios ląstelės apvalkalas medėja, jame sūsidaro lignino. Tokiomis ląstelė-mis nustoja cir¬kuliavęs vanduo, jo-se nebesikaupia maisto atsargos ir nebesusi¬daro sakų. Pagal paskirtį medienos ląstelės skirstomos į apytakos, rams¬tines ir kaupiančias atsargas. Apytakos ląstelėmis į šakas ir la¬pus perduodamos maistinės  medžiagos. Ramstinės ląstelės yra labai ištįsusios, turi storas sieneles ir siaurą vidaus er-tmę. Jos tvirtai susijungusios vie-na su kita, todėl suteikia medienai didelį stiprumą. Atsargas kaupiančios ląstelės kaupia mais-tingąsias medžiagas ir perduoda jas gyvosioms ląstelėms.

44. Medienos fizikinės ir mecha-ninės savybės. Medienos drėgnu-mas. Medienoje vanduo esti tre-jopos būsenos: jis sudaro laisvąją drėgmę, higroskopinę drėgmę ir būna chemiškai surištas. Pagal drėgnumą mediena skirstoma į įmirkusią (drėgnumas didesnis uz ką tik nupjauto medžio ir gali būti.per 100%), drėgną (>35%), orasausę (15-20%) ir kambario sausumo (8-13%). Hidroskopišku-mas – savybė sugerti iš aplinkos drėgmę. Priklauso nuo aplinkos temperatūros ir santykinės drėg-mės. Kad mažiau dėl aplinkos įtakos keistųsi medienos drėgnu-mas, jos paviršius nudažomas ar-ba nulakuojamas. Susitraukimas ir brinkimas. Džiūdama mediena sa-vo drėgmę atiduoda aplinkai, Kol garuoja laisvas vanduo, medienos tūris nesikeičia. Kai drėgnumas pasidaro mažesnis už pluoštų so-ties tašką, medienos tūris ima mažėti. Kadangi sandara neviena-lytė, susitraukimas įvairiomis kryptimis yra skirtingas. Nustaty-ta, kad medienos linijinis sūsitrau-kimas išilgai pluoštų yra mažiau-sias. ir sudaro 0,1-0,3%, radialiaja kryptimi - 3-6%, o tangentine kryptimi - net 7-12%. Nevienodas linijinis medienos susitraukimas yra vienas jos trūkumų. Skiriama išilginė ir skersinė deformacija. Susitraukimo laipsnis apibūdina-mas tūrio susitraukimo koeficien-tu, kuris nusako, kiek sumažėja medienos tūris, kai jos drėgnu-mas sumažėja 1% Laidumas vandeniui priklauso nuo pjūvio, pro kurį sunkiasi vanduo, padėties pluoštų atžvilgiu (skersinis, radia-lusis, tangentinis) , medžio rūšies, amžiaus, metinių sluoksnių storio ir kitų savybių. Laidumas vande-niui išilgai pluoštų didesnis negu radialiąja ir tangentine kryptimi. Spygliuočių mediena sakinga, todėl ji mažiau laidi vandeniui negu lapuočių. Tikrasis tankis įvairių rūšių medienos tankis mažai ski-riasi. Vidutiniškai jis lygus 1540 kg/m3. Vidutinis tankis priklauso nuo poringumo ir medienos drėg-numo. Paprastai kartu su viduti-niu tankiu nurodoma, kokiam drėgnumui esant jis nustatytas. Dažniausiai matuojamas 12% drėgnumo medienos vidutinis tan-kis. Šilumos laidumas priklauso nuo drėgnumo, temperatūros, tan¬kio, medžio rūšies ir nuo to, kokia pluošto kryptimi perduodama šiluma. Šilumos laidumo skersai pluoštų koeficiento reikšmės svy-ruoja nuo 0,1 iki 0,21 W/(m°C). Medienos šilumos laidumo išilgai pluoštų koeficientas yra iki 2 kartų didesnis negu skersai pluoštų. Kuo didesnis drėgnumas, tuo mažiau oro yra porose ir tuo dides¬nis medienos šilumos laidumas. Šilu-minis plėtimasis priklauso nuo medžio rūšies ir pluošto krypties medienoje. Medienos šiluminis plėtimasis išilgai pluoštų daug mažesnis negu plieno ir betono, to-dėl medinėse konstrukci¬jose nerei-kia daryti kompensacinių siūlių. Laidumas garsui. Mediena gerai praleidžia garsą. Garsas ge¬riausiai sklinda išilgai pluoštų (apie 5000 m/s); silpniau – radialiąja kryptimi ( 1450 m/s) ir dar silpniau - tangentine kryp¬timi (850 m/s). Me-dienos laidumas garsui išilgai pluoštų beveik toks pat kaip ir metalų. Drėgna mediena blogiau praleidžia garsą negu sausa. Ats-parumas agresyviems skysčiams ir vandeniui. Rūgštys ir šarmai, ypač didesnės koncentracijos, ilgą laiką veikdami, ardo medieną. Mažos koncentracijos šarminiai tirpalai medienos neardo. Rūgščioje aplin-koje, kai pH2, mediena pradeda irti (betonas ir plienas, kai pH<=4). Mechaninės savybės. Stiprumas. Medienos atsparumas mechani-niam poveikiui pri¬klauso nuo išori-nių jėgų veikimo krypties pluoštų atžvilgiu, sandaros, amžiaus ir kitų sąlygų. Stipriausia yra 70-100 metų amžiaus medžių mediena. Žiemą kirsto medžio mediena stipresnė, negu kirsto vasarą. Stip-rumas gniuždant išilgai pluošto nustatomas bandant 20x20x30 mm dydžio bandinius. Medienos stiprumą apytiksliai galima ap-skaičiuoti pagal vėlyvosios medie-nos kiekį: m=((a1+a2+...+an)/l)*100, čia a1..an- vėlyvosios medienos sluoksnių pločiai mm, l-bandinio ilgis mm. Žinant vėlyvosios me-dienos kiekį m(%), medienos stip-rumą apytiksliai galima apskai-čiuoti iš šių empirinių formulių: pušies Rg(12)=6m+30, ąžuolo Rg(12)= =3,2m+29,5. Pagrindinių statybi-nių medžiagų medienos stiprumas gniuždant išilgai sluoksnių svyruo-ja nuo 40 iki 70 MPa. Svarbiausių statyboje naudojamų medžių stip-rumas tempiant išilgai pluoštų yra apie 115-130 MPa. Spygliuo-čių medienos stiprumas tempiant skersai sluoksnių sudaro apie 5 %, o lapuočių - 10-20 % stiprumo tempiant išilgai sluoksnių. Stip-rumas lenkiant. Mediena yra pa-kankamai atspari statiniain lenki-mui, todėl ji labai tinka sijoms, gegnėms, paklotams, klojiniams ir kitoms lėnkiamoms  konstrukci-joms. Stiprumui lenkiant nustatyti bandomi standartiniai 20x20x300 mm bandiniai. Norint nustatyti medienos atsparumą smūginiam  lenkimui, tie patys bandiniai, ap-kraunami smūginėmis apkrovo-mis. Stiprumas skeliant nustato-mas išilgai sluoksnių tangentinėje ir radialiojoje plokštumose. Medie-nos stiprumas skeliant radialioje ir tangentinėje plokštumose mažai skiriasi.

45. Medienos defektai ir puviniai Medienos defektais vadinami jos sandaros trūkumai ir pažeidimai. Pažeidimų ir puvinių atsiranda dėl įvairių išorinių poveikių. Kon-krečiai medienai nustatyti leistini defektai. Kamieno formos ir me-dienos sandaros ydos. Geros koky-bės medžio kamienas yra tiesus, cilindro formos. Jo mediena suda-ryta iš tiesių, lygiagrėčių su ašimi metinių sluoksnių. Kamieno krei-vumas. Ši yda gali būti vienoje arba keliose vietose. Iš kreivo kamieno medžio gaunama mažai pjautinės me¬džiagos, o kartais jis visiškai netinka statybai. Kamieno sanbėgis. Tai toks defektas, kai nuo storgalio į vir¬šūnę kamienas staigiai suplonėja (daugiau kaip po 2 cm per 1 m ilgio). Pjaunant iš tokio nenormaliai suplonėjusio rąsto gaminius į pjūvį patenka daug sluoksnių, todėl pjauti ga-miniai yra nestiprūs. Dviguba šerdis. Pjūvyje matomos dvi sistemos koncentriškų apskritimų, kurių paviršinius sluoksnius gau-bia bendros metinės rievės Sluoksnių įvijumas. Esant šiai ydai, pluoštas būna ne lygia¬gretus su kamieno ašimi, o sraigto formos. Tokioje padžiūvusioje medienoje matyti spinduliniai plyšiai.  Nusta-tant įvijumą, matuojama, kiek centimetrų pluoštai nukrypę nuo tiesios krypties 1 m atkarpoje. Dėl  šios ydos esti mažesnis medienos (ypač pjautos) stiprumas gniuž-dant ir tempiant. Sluoksnių raizgy-tumas. Raizgytas gali būti ir viso kamieno, ir tik atskirų jo dalių pluoštas. Raizgytumas būna ban-guotas arba netaisyklingas. Medie-na, turinti šį defektą, esti mažiau stipri gniuždant, tempiant ir len-kiant, bet atsparesnė skėlimui. Raiz¬gytas dažnai būna riešutme-džio, klevo ir uosio medienos pluoštas. Metinių rievių išsikraipy-mas. Dažniausiai rieves iškraipo šakos. Tokios medienos yra ma-žesnis stiprumas gniuždant išilgai pluoštų ir lenkiant. Plyšiai. Vidi-niai plyšiai yra platūs, išilginiai. Jie dažnai kerta šerdį. Tokių plyšių dažniausiai atsiranda senuose me¬džiuose, džiūstant centrinei kamie-no daliai. Į paviršių jie neišeina. Jų skerspjūvis siaurėja centro ir ka-mieno periferijos link. Nuo vidinių plyšių skaičiaus, gylio, ilgio ir formos priklauso mediėnos rūšis. Negilūs, viena vertikalia plokštuma einantys ply¬šiai pjautinės medie-nos rūšies nemenkina. Išorinių plyšių atsiranda, kai mediena išdžiūsta daugiau kaip  iki pluoštų soties taško. Šie plyšiai plinta nuo paviršiaus gilyn. Jų pasitaiko ir pjautoje miško mėdžiagoje. Nuo-šalo plyšių atsiranda kamieno pa-viršiuje. Į centrą jie toly¬džio siau-rėja. Jų atsiranda, kai smarkiai nukrinta temperatūra. Tada išori-niai kamieno sluoksniai atšąla ir traukiasi, o vidiniuose dėl mažo medienos laidumo šilumai tem-peratūrinių deformacijų dar nėra. Atsiknojimas - yra vidinis žiedo formos plyšys, einantis meti¬niu sluoksniu tam tikru atstumu išil-gai rąsto. Atsiknojimas būna dali-nis – kai plyšys sūdaro apskritimo dalį, ir ištisinis, arba žiedinis - kai sudaro visą apskritimą. Atsikno¬jimas atširanda dėl temperatūros skirtumo atskiruose medžio , sluo-ksniuose. Šakos. Tai labiausiai pa-plitusi medienos yda. Mėdienos ša-ko¬tumas nusakomas šakų skai-čiumi medžio ilgio vienete. Stam-bio¬mis laikomos didesnio kaip 40 mm, vidutinėmis - 15-40 mm ir smulkiomis - mažesnio kaip 15 mm skersinės šakos. Šakos būna apvalios ir elipsinės. Be to, pjau-toje spygliuočių medienoje pasi¬taiko vadinamųjų skiautelinių ša-kų, kurias sudaro dvi šerdžiai simetriškos ir į ją įsiskverbusios juostinės šakos. Būna ir pailgų juostinių šakų, įsiterpusių į medie-ną iki šerdies. Jos vadinamos siūli-nėmis.  Puvimu vadinamas medie-nos irimas, kuris prasideda dėl joje išbujojusių žemesniųjų augalinių organizmų - grybų veiklos. Pirmo-joje puvimo stadijoje grybai pa-keičia tik medienos spalvą, vėliau, susidarius atitinkamoms sąly-goms, atsiranda destrukcinių pu-vinių. Tačiau yra grybų, kurie ne-ardo medienos, o tik pakeičia jos spalvą. Grybai, ardantys medieną, išskiria vadinamuosius fermentus, kurie pagrindinę medienos sude-damąją dalį - celiu¬liozę paverčia gliukoze – medžiaga, lengvai tirps-tančia vande¬nyje. Gliukuzė yra grybų maisto medžiaga. Be to, jiems vystytis dar reikia deguonies, drėgmės (>20) ir palankios tem-peratūros (25-40 °C). Vandens apsemtoje medienoje grybų veikla su¬stoja, nes trūksta oro. Mediena nepūva ir šaltyje, nes grybai pra-deda vystytis tik teigiamoje tempe-ratūroje. Džiovinant medieną džiūsta ir grybai, todėl puvimo procesas sustoja. Žalingasis troba-grybis  yra pavojingiau¬sias iš visų medieną ardančių grybų. Kad me-dinėse konstrukcijose nesiveistų žalingasis trobagry¬bis, mediena turi būti sausa, apdorota anti-septinėmis medžiago¬mis, reikia gerai vėdinti konstrukcijas, laikytis sanitarinių techni¬nių sąlygų.  Vailanto sagčiapintė  šio grybo poveikis panašus kaip ir žalingojo trobagrybio. Gurusis rūsiagrybis medienoje sudaro tamsiai rudos spalvos dėmes, kurių kraštuose matyti šviesiai pilki pluoštai arba tokios pat spalvos siūlai. Šis gry-bas vystosi drėg¬nesnėje (apie 40 %) medienoje. Gurusis rūsiagrybis dažniausiai įsimeta į rūsių medi-nes perdangas. Jo veikiama medie-na įgauna rudą spalvą ir suski¬linėja smulkiais plyšeliais.

46. Medienos atmainos, jų savybės panaudojimas. Spygliuo-čiai. Pušies mediena lengva, stipri, lengvai mechaniškai apdirbama. Daromos sienų ir grindų konstruk-cijos, grindys… Eglės mediena gel-svo atspalvio lengva minkšta kamienas šakotesnis nei pušies to-dėl sunkiau apdirbti mažiau sakin-ga drėgnoje aplinkoje greitai pūva. Gaminama sijos statramščiai ce-liuliozė popierius dailylentės. Ąžuo-lo mediena gelsvos spalvos ir graž-ios tekstūros, labai stipri ir kieta atspari pūvimui. Naudojama uni-kalių pastatų apdailai, baldams, fanierai, parketui. Uosio mediena šiek tiek šviesesnė nei ąžuolo. Tin-ka baldams. Beržo mediena gelsvos arba rusvai baltos spalvos lengvai apdirbama bet neatspari puvimui, lėtai džiūsta ir pleišėja. Gaminami stalių dirbiniai fanera. Juodalk-snis panašus į beržą tik labiau pūva tik ką nukirstą galima nau-doti povandeniniams darbams po-liams šuliniams. Drebulės me-diena balta minkšta gerai skyla neatspari pūvimui statomi laikini pastatai, tveriamos tvoros gami-nami buities reikmenys, degtukai.

47. Medienos apdirbimo techno-logija. Medžiai, iš kurių ruošiama statybinė mediena, kertami žiemą. Nukirstas medis būna 35-40 drėgnumo, o statybai tinka ne di-desnio kaip 20 drėgnumo me-diena. Taigi prieš naudojant ją rei-kia džiovinti. Mediena gali būti džiovinama natūraliai, kame¬rose, elektra ir karštuose skysčiuose. Natūralusis džiovinimas. Mediena džiovinama atviruose sandėliuose, pašiūrėse ir uždarose patalpose. Atvi¬ruose sandėliuose džiovinama medžiaga sudedama ant padėklų paliekant horizontalius ir ver-tikalius tarpus. Rietuvės išdėsto-mos kas 4-5 m. Mediena geriausiai džiūsta nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio. Kad neatsirastų grybų ir kenkėjų, iš patalpų reikia paša¬linti skiedras, žievių gabalus ir kitas šiukšles. Lentos, kurių sto¬ris 25 mm, vasarą iki orasausių išdžiūsta per 45-60 dienų; žie¬mą - per 90-120 dienų, ąžuolinės lentos džiūsta maždaug me¬tus. Dirbtinis džiovinimas. Džiovinimo kamerose  mediena džiūsta tolygiai pamažu nustodama drėgmės, ji lėtai trau-kiasi nepleišėdama. Aukštojo daž-nio elektros lauke mediena džiovi-nama  tada, kai ją reikia išdžiovinti greitai ir gerai. Medžio gaminiai sudedami tarp metalinių tinklų -elektrodų. Elektrodai prijungiami prie aukštojo dažnio elektros sro-vės generatoriaus. Veikiamos  au-kštojo dažnio elektros lauko, molekulės ima virpėti skirtingu dažniu ir trinasi viena į kitą. Dėl trinties skiriasi šiluma, todėl me-diena įkaista. Šiuo būdu mediena išdžiovinama 15 kartų greičiau negu šiluminiu, bet sunaudojama daug elekt¬ros energijos, todėl šis būdas taikomas, kai reikia skubiai išdžio¬vinti aukštos kokybės me-dieną. Džiovinimas karštuose skys-čiuose. Drėgna mediena sudedama į vonias, pripiltas petrolatumo, jo temperatūra pakeliama iki 120 laipsnių. Drėgmė virsta garais ir pasišalina, tai trunka 5-8 valan-das. Taip džiovinama mediena ne-sutrukinėja ir nepersikreipia.

48. Medienos ruošiniai ir dirbi-niai.  Rąstas yra nugenėta ir su nulupta žieve medžio kamieno nuopjova, kurios viršutinio galo storis ne mažesnis kaip 12 cm. Statybinis rąstų ilgis siekia nuo 2 iki 9 m, kartais rąstai gali būti gaminami iki 18 m ilgio. 2-3,5 m ilgio rąstai skiriami įvairioms statybinėms detalėms bei gami-niams, 4-7 m ilgio ¬statybiniams konstrukciniams elementams ir lentoms, 7-9 m ilgio rąstai tinka stulpams ir konstrukciniams lai-kantiesiems elementams. Laibrąs-čiai yra medžio kamieno nuopjo-vos, kurių plongalio skersmuo nuo 8 iki 11 cm. Kartimis vadinamos medžio nuopjovos, kurių plongalio skersmuo siekia 3-7 cm. Laibrąs-čiai ir kartys gaminami to paties ilgio kaip ir rąstai. Apvalioji miško medžiaga gaminama daugiausia iš spygliuo¬čių - pušies, eglės, mau-medžio, kedro. Be to, ji gaminama ir iš kai kurių lapuočių: drebulės, juodalksnio, beržo ir kt. Pagal me-dienos kokybę apvalioji miško me-džiaga skirstoma į tris rūšis. Pir-majai rūšiai priklauso apvali miš-ko medžiaga, neturinti medienos ydų, antrąjai - medžiaga, turinti nedaug defektų (išskyrus puvi-nius), o trečiajai - medžiaga su įvairiais defektais, išskyrus puvi-nius. Pirmos rūšies medžiagos rąs-tai naudojami svarbioms laikan-čiosioms konstrukcijoms - santva¬roms, gegnėms; antros rūšies – trumpesnėms laikančiosioms kon-strukcijoms, t.y. sijoms ir kt. iš trečios rūšies medžiagos gaminami ne tiek svarbūs statybiniai elemen-tai. Apvaliosios miško medžiagos kiekis skaičiuojamas kubiniais metrais, pasinaudojant specialio-mis lentelėmis. Pjautinė miško me-džiaga. Išilgai pjaunant medį, gau-nami: gulekšniai, pusrąsčiai, ketvirtainiai, tašai ir lentos. Gule-kšniai gaminami, perpjovus rąstą dviem lygiagre¬čiais išilginiais piūviais. Jie tinka geležinkelių pa¬bėgiams, padėklams medinėse konstrukcijose ir kt. Pusrąsčiai gaunami, perpjovus rąstą išilgai per aši į dvi simetrines dalis. Ketvirtainiai yra rąstai, perpjauti pagal ašį išilgai ka¬mieno dviem statmenais pjūviais. Tašai yra įvairaus ilgio išilgai piauta medžia-ga. Jų storis ir plotis yra didesnis kaip 100 mm. Tašų skers¬pjūvio forma būna kvadratinė arba stačiakampė. Tašai gamina¬mi nuo 120 120 iki 220260 mm didumo. Pagal kokybę jie skirstomi į ke-turias rūšis. Pirmos rūšies tašai naudojami svar¬biems konstruk-ciniams elementams - tiltų, san-tvarų konstruk¬cijoms. Antros rū-šies tašai vartojami tarpaukštinių perdenginių sijoms bei kitiems lai-kantiesiems elementams. Trečios rūšies tašai panaudojami masinėje statyboje ne tiek svarbioms laikan¬čiosioms konstrukcijoms, o ketvir-tos rūšies – laikino pobūdžio stati-niams. Daž¬niausiai tašai gaminami iš spygliuočių - pušies, eglės, mau-me¬džio ir kt. Lentos yra įvairaus ilgio plokščia pjautinė medžiaga, ku¬rios plotis didesnis už jos dvi-gubą storį. Mažesnio kaip 35 mm storio lentos laikomos plonomis, o storesnės kaip 35 mm - sto¬romis. Lentos esti nuo 1 iki 6,5 m ilgio. Išilginės rąstų nuopjovos, liekan-čios nuo tašų arba lentų pjovimo, vadinamos papenčiais. Papenčiai naudojami denginiams, laikinų pastatų stogų konstrukcijose ir kt.

49. Medienos ilgaamžiškumo di-dinimas Biologinio atsparumo di-dinimui naudojami antiseptikai. Vandenyje tirpūs antiseptikai yra natrio fluoridas-baltos spalvos, bekvapiai milteliai, kuriuose yra 96% antiseptiko. Natrio silicio heksafluoridas yra superfosfato gamy¬bos atlieka. Tai pilkos spalvos milteliai, vandenyje tirpstantys dar silpniau negu natrio fluoridas. Grynas nevartojamas. Natrio di-nitrofenoliatas yra gelsvai oran¬žinės spalvos milteliai, sudaryti iš dinitrofenolio ir šiek tiek so¬dos, vartojamas ištirpintas. van¬denyje. Juo apdorojamos antžeminės kon-strukcijos, kurios nebus tinkuo-jamos ir dažomos. Fenolinė derva yra klampi, tamsiai rudos spalvos medžiaga (fenolio gamybos atlieka). Vandenyje netirpūs antiseptikai:  akmens anglių. kreozoto alyva (pokostas) skirtas medienos kon-servavimui; antraceno alyva yra  tamsiai rudos spalvos antiseptinė medžiaga. Dėl nemalonaus kvapo netinka vi¬dinėms konstrukcijoms konservuoti. Medžio degutas varto-jamas gyvenamųjų pastatų kons-trukcijoms konservuoti. Antisepti-nės pastos būna bituminės, eks-trakcinės ir silikatinės. Bituminė pasta gaunama sumaišius natrio floridą (40-¬50), karštą III markės bitumą (20-30%), naftos alyvą (20-¬30) ir durpių miltelius (iki 10) . Pasta atspari vandeniui, todėl ja konservuojamos drėgnose vietose ir grunte esančios konstrukcijos. Ekstrakcinės pastos neatsparios vandeniui, to¬dėl jas reikia pa-dengti hidroizoliacine medžiaga. Silikatinė pasta atspari ugniai, bet neatspari vandeniui. Mediena kon-servuojama taip: jos paviršius api-purškiamas skystu antiseptiku; mirkoma šaltame tirpale, karštoje ir šaltojė vonioje arba esant slėgiui pavir-šius padengiamas pasto¬mis, uždedamas bandažas.

50. Medžio plaušo ir drožlių plokštės. Medžio plaušo pl. gami-nimas: mediena mirkoma smulki-nama, vėl mirkoma išplaušinama išfiltruojama. Įdėjus įvairių priedų suslegiama įvairiais slėgiais del to pl. tankis ir tipai būna įvairūs. Minkštos pl. naudojamos šiluminei izoliacijai o kietos apdailai ir grindų dangai. kietų pl. storis 2,5-5 mm ilgis iki 6100 mm ploti iki 2140 mm minkštų storis 8, 12  16 mm ilgis iki 3000 mm plotis iki 1220 mm. būna kietos ypač kietos ir minkštos. Medienos drožlių plo-kštės gaminamos iš medžio drožlių bei pjuvenų mišinio su sintetiniais rišikliais jį karštai suslegiant plo-kščiaisiais ar ekstrūziniais prie-taisais. Jos gali būti šlifuotos dažy-tos, laminuotos faneruotos jos bū-na lengvos pussunkės ir sunkios. Matmenys įvairūs: ilgis iki 5680 mm plotis 2500 mm storis 8-28 mm, naudojamos statybinėse kon-strukcijose kaip termoizoliacinė medžiaga ir baldų gamyboje.

51. Medžio drožlių ir pjuvenų betonas. Šia medžiagą rekomen-duojama naudoti nelaikančioms konstrukcijoms, arba tik vienaukš-čiams pastatams. Pjuvenų betonas efektyvus tada kai jo tūrio svoris neviršija 400 kg/m3. 35 cm storio pj. betono siena prilygsta 51 cm storio plytų sienai. Paruošimas: imamas reikalingas smėlio kiekis pridedama kiek reikia cemento ir gesintų kalkių ir viskas išmaišoma kol mišinys taps vienlytis. Po to pilamas reikalingas pjuvenų ar drožlių kiekis, maišoma vis sudrė-kinant vandeniu. Paruoštą pj. be-toną galima pjaustyti, apdirbti kir-viu, kalti į jį vinis. Pjuvenos- spigliuočių medienos.

52. Fibrolitas. Ksilolitas. Ksilo-litas – sukietėjęs magnezinės riša-mosios medžiagos, medžio pjuve-nų, MgCl2 arba MgSO4 tirpalo ir pi-gmentų mišinys. Kartais į ksiolito skiedinį pridedama asbesto, tre-pėlio, kvarcinio smėlio, pigmentų. Ruošiant mišinį  pirmiausia gerai sumaišomi sausi, po to druskos tirpalu užpilti komponentai. Iš jo galima gaminti palanges, apdailos plyteles, pakopas ir kitas detales. Grindys gali būti monolitinės arba iš ksilolitinių plytelių. Monolitinės grindys ant sauso betoninio arba medinio pagrin¬do klojamos dviem sluoksniais. Slankus ksilolito miši-nys tanki¬namas įvairios konstru-kcijos vibratoriais. Viršutinis sluo-ksnis klojamas, sukietėjus apati-niam. Sukietėjęs viršutinis sluoks-nis šlifuojamas, impregnuojamas pokostu, o vėliau ištrinamas spe-cialiu vašku. Ksilolitinės plytelės kartais presuojamos iš standaus mišinio (slėgis 20-30 MPa). Jų stiprumas siekia 60-80 MPa: Mišinio tūrinė sudėtis 1:4 (rišamoji medžiaga+pjuvenos). Dedant grin¬dis, ksilolitinės plytetės klojamos ant magnezinės rišamosios me¬džiagos arba portlandcementinio skiedinio. Ksilolitinės grindys yra šiltos ir pakankamai minkštos. Fibrolitas gaminamas iš medžio drožlių ir magnezinės riša¬mosios medžiagos skiedinio. Drožlės su-maišomos su rišamosios medžia-gos ir magnio chlorido arba magnio sulfato tirpalo mi¬šiniu. Iš gautos masės metalinėse arba medinėse formose, su¬darius 0,04-0,05 MPa slėgį, supresuojami dirbiniai. Jie kietinami specialiose kamerose. Šiuo būdu galima pągaminti ši-lumą izoliuojančius konstrukci-nius dirbinius bei fibrolitinę fa-nerą. Ter¬moizoliacinis fibrolitas ti-nka sienoms, grindims, pertva-roms, per¬dangoms. Fibrolitinė fa-nera naudojama kaip sausas tinkas.

53. Pluoštiniai gaminiai.  Cemen-to pagrindu gaminamos asboce-mentinės medž. (šiferis, eternitas). Jų armuojančių vamzdelių ilgis 10mm, dedama 24-50%. Jie gali būti iš stiklo vatos, mineralinių, bazaltinių uolienų. Cementas turi būti tokios mi-neralinės sudeties: C3S=52%, C3Al=38%, CaO=1%, MgO=5%, CaSO4=1,5-3,5%. Lygi-namasis pav. S=2200-3200 cm2/g. Mišinio kietėjimo pradžia po 1,5 h, pabaiga ne mažiau kaip po 10 h. Plačiausiai naudojamas portland-cementas (smėlingas). Gaminiai gaminami autoklaviniu būdu. De-dami priedai – pigmentai. Parin-kimo principai (komp. medž.): komp. medžiagos heterogeninės (pluoštinės, sluoksniuotos ir sus-tiprintos dalelėmis). Pluoštinių medž. sustiprinimui tempiant nau-dojami pluošteliai, sūleliai ir kt.). Sluoksniuotos  sudarytos iš 2 ar daugiau sluoksnių (fanera). Dis-persiškai sustiprintos medž. matri-coje tolygiai pasiskirstę dispersiš-kai armuojantys komponentai. Chemiškai nereaguojantys su matricos medž., bet gerai sukim-bančios. Toks suskirstytas pagal struktūrinius požymius atskleidžia skirtumą: 1. Pluoštinės ir sluoks-niuotos medž. gaunamos sustip-rinančio elemento savybėms esant daugiau už matricos (Eužpmin>>Em). 2. Komponentas yra matrica, o dalelės tik stabdo irimo procesą. Matrica ta terpė, kuri perduoda apkrovą užpildams. Jei kur nors įvyksta suirimas, visą jėgą perima matrica. // Svarbu yra tinkamai pasirinkti grūdelių, pluoštelių ilgį ir skerspjūvio formą.

54. Kompozicinės medžiagos. Kompleksiniais vadinami tokie dirbiniai ir konstrukcijos, ku¬rie yra pagaminti iš dviejų arba daugiau medžiagų. Komponuo¬jant tokius dirbinius žiūrima, kad derintusi parinktų medžiagų savybės, atsi-žvelgiama į gamybos technologiją, eksploatacijos sąlygas, paskirti ir kt. Nors jie sudaromi iš skirtingų medžiagų, eksploatacijos metu jie turi dirbti taip, lyg būtų vienti-siniai. Komponuojant konstrukci-jas, pirmiausia atsižvelgiama į tokias medžiagų savybes, kaip temperatūrinis plėtimosi koeficien-tas, taimprumas, adhezija ir kt. Laikančiųjų konstrukcijų medžia-gų temperatūririo plėtimosi koe-ficientai ir tamprumo moduliai turi būti vienodi arba tik labai mažai skirtis. Priešingu atveju konst¬rukcija nebus vientysa. Adhezinės savybės svarbios, kai medžia¬gos vienos su kitomis jungiamos klijuojant (pvz., aliuminį gali¬ma klijuoti su putų polistirolu). Yra konstrukcijų, kurių, tarpsluoks-niai pripildyti birios me¬džiagos. Tokiais atvejais svarbu tik tai, kad susiliečiančios me¬džiagos nebūtų chemiškai aktyvios ir nesukeltų korozijos. Kompleksiniai dirbiniai skirstomi į konstrukcinius – lai-kančiuo¬sius; konstrukcinius – atit-varinius, atitvarinius ir specialiuo-sius. Atitvarinės konstrukcijos turi būti atspa¬rios atmosferos povei-kiams (temperatūros pokyčiams, vandeniui, šviesai). Kompleksinės plokštės labai tinka išorinių sienų konstrukcijoms.

55. Sluoksniuoti statybiniai gaminiai. Išorinėms sienoms daž¬nai vartojamos sluoksniuotosios plokštės. Svarbiausi mūsų ša¬lyje gaminamų plokščių tipai yra to-kie: gelžbetoninės (trisluoksnė), gelžbe-toninės briaunuotos (dvisluoksnė), asbocementinė (trisluoksnė), aliu-mininė (trisluoksnė), plastmasinė (mažiausiai trijų sluoksnių), plieninė (trisluoksnė), cinkuoto plieno (trisluoksnė).  Medžiagų, iš kurių sudarytos sluoksniuotosios konstrukcijos, šiluminės-tech¬ninės savybės la¬bai skiriasi (Pvz.: aliuminio lydinių šilumos laidumo koef. 170-190, juodojo plieno 50) Vykstant temperatūrinei deforma-cijai, jų sąlyčio zonoje susidaro didelių įtempimų. Sluoksniuo-tosios konstr. gaminamos ne tik su plieniniais, bet ir su aliumininiai lakštais. Jų išoriniam sluoksniui vartojamas ir asbocementas. Ga-minami banguoti ir lygūs lakštai, lovinio arba dėžinio skerspjūvio elementai, kurių vidus pripildytas termoizoliacinės medžiagos. Varto-jamos efektyvios termoizol. medž.: akytosios plastmasės, mineralinė ir stiklo vatos.

56. Medžiagų suderinamumas. Statybos pramonėje naudojama didžioji dauguma statybos me-džiagų. Pastatų laikančiomis kons-trukcijoms naudojamos kietos, sti-prios, mažai deformuojančios me-džiagos. Atitvarinėms konstrukci-joms naudojamos šilumą izoliuo-jančios medžiagos. Miesteliuose, prie magistralinių kelių statomos akustinės sienos. Suderinamumo rodikliai: pagal aplinką (temp., dregmė), pagal sąveiką, pagal mechanines savybes, pagal defor-matyvines ir fizikines savybes, pas-kirtį, apsaugą ir ilgaamžiškumą.

57. Termoizoliacinės ir akusti-nės medžiagos. Šių medž. pas-kirtis - izoliuoti šilumą arba šaltą paviršių, atskirti vieną paviršių nuo kito, medž. paremtos oro pa-siskirstymu. Reguliuojant oro pa-siskirstymą galima gauti skirtingas term. medžiagas. Jos gali būti aky-tos, porėtos, pluoštėtos, grūdėtos.  Akytos struktūros medž. sudarytos iš nevienodo dydžio porų: mikro ir makro (makro poros užima visą tūrį). Max porėtumą galima gauti parenkant porų dydį. Poros ku-biškai išsidėsčiusios sudaro 52% medž. poringumo, heksogonališkai (šachmatais) 74,05%, poros išsi-dėsčiusios nevienodo dydžio su-daro iki 81,2%. P=(1-/0)100. Po-rėtumo laipsnį galima reguliuoti. Geriausias porėtumas, kai D pasiskirstęs- D; (2-1)D; (5/2-1)D;…, (23/3-1)D. // Realizuoti griežtą porų išsidėstymą neįma-noma. Putoplastai, putų polisti-rolas, putos stiklas - labai porėtos termoizoliacinės medžiagos. Porų formos nesferiškos, todėl efektyvu-mas didesnis.

Pagr. būdai porė-toms medž. gauti:

  1. išpūtimas- kai plastiška medž. išpučiama pūtokšliais.
  2. degių komponentų išdegimas arba cheminis pašalini-mas. 
  3. hidroterminis išpūtimas.
  4. kontaktinių grūdelių sujungimas.
  5. aeracinis būdas - oras pučiamas į medž., gaunamas stiklas


 

Žymos:
Stogo danga Stogo dangos Skardine stogo danga Stogo skarda Čerpės Čerpės kaina

Atgal
Visos akcijosSiųsti užklausimą Pildyti užsakymą Kaip pirkti UŽKLAUSIMAS DĖL STATYBOS
IR MONTAVIMO DARBŲ
Titulas Gazelė pažymi, kad UAB Vedrana yra viena iš sėkmingiausiai dirbančių ir spačiausiai besivystančių įmonių Lietuvoje
ESI STOGDENGYS? GAUK UŽ PIRKINIUS BONUSUS!ESI STOGDENGYS? GAUK UŽ PIRKINIUS BONUSUS! >>>
Akcijų prenumerata
Gauk akcijas laiku!Gauk akcijas laiku!
KAIP PIRKTI?

PREKYBOS CENTRE

  • Vedrana prekybos centreprekybos centre
  • Vedrana prekybos centre
  • Vedrana prekybos centreapmokėjimas vietoje
  • Vedrana prekybos centre
  • Vedrana prekybos centreprekes jūsų bagažinėje
 

TELEFONU

  • Prekės telefonuskambutis
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės telefonuelektroninė sąskaita
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuprekės jūsų kieme
 

INTERNETU

  • Prekės internetuužklausa internetu
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuelektroninė sąskaita
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuprekės jūsų kieme
 

GALIMYBĖ PIRKTI LIZINGU

  • Prekės internetulizingo sutarties pasirašymas prekybos centre
  • Vedrana prekybos centre
  • prekės jūsų kiemeprekės jūsų kieme
 
 

ATSISKAITYMAS SU KURJERIU

  • Prekės internetuužklausa internetu
  • arba
  • Prekės telefonuskambutis
  • Vedrana prekybos centre
  • prekės jūsų kiemeprekės jūsų kieme
  • Vedrana prekybos centre
  • atsiskaitymas su kurjeriuatsiskaitymas su kurjeriu
 
 
MES NE ELEKTRONINĖ PARDUOTUVĖ - MES TIKROJI PARDUOTUVĖ INTERNETE
© 2008 UAB "Vedrana".