Vedrana, Stogo dangų centras
Susikurk stogą! Pristatymas Akcijos

Naudinga informacija - rišančios medžiagos

Mineralinės rišančios medžiagos

Mineralinėmis rišančiosiomis medžiagomis vadinamos iš mine¬ralinės žaliavos pagamintos miltelių pavidalo medžiagos, kurios už¬maišytos vandeniu sudaro palaipsniui kietėjančią ir suakmenėjančią tešlą '. Jeigu j rišančiosios medžiagos tešlą įmaišoma kokių nors medžiagų (pavyzdžiui, smėlio, skaldos — vadinamųjų užpildų), tai ir jos „surišamos", t. y. gaunamas monolitinis akmuo.
Mineralinės rišančiosios medžiagos akmenėja, t. y. kietėja 2, dėl fizinių, cheminių ir fizinių-cheminių procesų, kurie priklauso nuo šių medžiagų sudėties ir kietėjimo sąlygų. Tokie procesai vyksta savai¬me, nors statybinėje praktikoje kartais juos tenka sulėtinti arba pa-- greitinti. Pavyzdžiui, gipso tešlos tirštėjimą dažnai tenka sulėtinti, o cemento kietėjimą — pagreitinti.
Mineralinės rišančiosios medžiagos skirstomos į orines ir hid¬raulines.
Orinėmis vadinamos tokios rišančiosios medžiagos, kurios kietėja ir išlieka stiprios tik ore (statybinės kalkės, molis, gipsinės ir mag-nezinės rišančiosios medžiagos, skystasis stiklas). Drėgnoje aplin¬koje orinių rišančiųjų medžiagų stiprumas sumažėja, o atskirais at¬vejais jos visiškai suirsta.
Hidraulinės rišančiosios medžiagos, užmaišytos vandeniu, gali kietėti ore ir vandenyje (portlandcementai, aliuminatinis cementas ir kt.) 3. Hidraulinės rišančiosios medžiagos ypač vertingos, nes su¬kietėjusios yra stipresnės ir atsparesnės už orines. Antžeminėms konstrukcijoms reikia vartoti orines arba hidraulines rišančiąsias medžiagas, o požeminėms ir povandeninėms — tik hidraulines.
Statybai vartojama rišančiųjų medžiagų tešla, skiediniai (rišan¬čiųjų medžiagų, smulkių užpildų ir vandens mišiniai) ir betono miši¬niai  (rišančiosios medžiagos tešlos, smulkaus ir stambaus užpildo mišiniai). Rišančiosios medžiagos yra svarbiausia   (ir brangiausia) tokių mišinių sudėtinė dalis.
Rišančiųjų medžiagų svarbiausia savybė — stiprumas. Kaip ir kitų medžiagų, taip ir rišančiųjų medžiagų stiprumas randamas pa¬gal standartuose aprašytą metodiką. Pagal stiprumo rodiklius rišan¬čiosios   medžiagos   skirstomos   į   markes,   o   kai   kurios — į rūšis.
Išimtį  sudaro  magnezinės  rišančiosios  medžiagos,  kurios  kietėja,  užmaišy¬tos  magnio  druskų  tirpalu,  ir rūgštims  atsparus  cementas,  kuris  kietėja,  užmai¬šytas skystuoju stiklu.
Labai svarbu, kad kietėjanti tešla tuo pačiu stiprėja.
Kietėjant   ore,   gaminyje   turi   būti   pakankamas   kiekis   vandens   (kietėjimo reakcijoms).

ORINĖS RIŠANCIOSIOS MEDŽIAGOS

STATYBINES ORINES KALKĖS

Žaliava. Kalkių degimas. Statybinių kalkių žaliava — klintys, klin¬tiniai tufai, kreida ir kt. Tai — beveik gryni kalcio karbonatai (GaCO3). Žaliavoje dažnai sutinkamos tokios priemaišos: molis (jo turi būti ne daugiau kaip 6%) ir magnio karbonatas MgCO3. Klintys degamos 1100—1200 °C temperatūroje. Degimo metu vyksta tokia svarbiausia reakcija:
CaCO3^CaO + CO2.
Susidaręs CaO yra pagrindinė degtų kalkių sudėtinė dalis. Prak¬tiškai susidaro ir tam tikras kiekis MgO (MgCO3-^MgO + CO2); CaO ir MgO vadinami aktyviąja kalkių dalimi. Molio priemaišos aukštoje temperatūroje nelieka inertiškomis. Su kalcio oksidu jos sudaro junginius, nuo kurių nemaža priklauso kalkių savybės.
Kalkės dažniausiai degamos šachtinėje arba sukamojoje kros¬nyje5. Šachtinės krosnies schema duota 7.1 pav., o sukamosios kros¬nies veikimo principas aprašytas 144 psl. Ypač švarios kalkės gau¬namos, degant klintis dujinėse šachtinėse krosnyse.
Degtos kalkės yra akytų šviesių gabalų pavidalo. Jos dar vadi¬namos gabalinėmis, arba negesintomis, kalkėmis. Šias kalkes dar reikia susmulkinti. Smulkinama gesinant6 arba malant.
Kalkių gesinimas ir malimas. Gesintos (hidratinės) kal¬kės gaunamos, reaguojant degtoms kalkėms su vandeniu (degtų kalkių sumaišymas su vandeniu ir vadinamas kalkių gesinimu):
CaO + H2O-^Ca(OH)2+15,6 kcal.
Priklausomai nuo vandens kiekio, kuris suvartojamas kalkėms gesinti, gesintos kalkės gaunamos miltelių arba tešlos pavidalo. Kai gesinimui vandens imama 70—100% kalkių masės, degtos kalkės subyra j baltus miltelius, kurių tūris maždaug 3 kartus didesnis už degtų kalkių tūrį. Tuo atveju, kai gesinimui vandens imama 3—4 kartus daugiau, gaunama kalkių tešla, kurios kiekis priklauso nuo
Anksčiau buvo vadinamos „orinėmis kalkėmis";  šiame paragrafe jos  toliau vadinamos statybinėmis kalkėmis arba kalkėmis.
Kalkių   degimo   krosnys   plačiai   aprašytos   [2]   33—37   psl.   (žr.   literatūros sąrašą).
Gesinant degtos kalkės ne tik susmulkėja, bet ir įgauna rišančiųjų savybių.
degtų kalkių kokybės (1,6—3,5 l/kg) 7. Kalkių tešlos išeiga sumažėja d.ėl degtose kalkėse esančių neišdegtų gabalų, perdegusių kalkių (pastarosios sunkiai gesinasi) ir molio priemaišos žaliavoje. Aukš¬tos kokybės (plastiška) tešla yra ta, kurioje nėra nepasigesinusių dalelių.

Magnio oksidas taip pat hidratinasi (ir plečiasi), tačiau labai lėtai; šis procesas gali tęstis net sukietėjusiuose gaminiuose (pavyzdžiui, silikatinėse plytose). Tokiu atveju gaminiai  gali  sutrūkinėti.
Kalkių gesinimosi greitis priklauso nuo temperatūros ir gabalų dydžio. Aukštesnėje temperatūroje kalkės gesinasi greičiau. Ypač greitai kalkės gesinasi suslėgtuose garuose   (uždaruose būgnuose).
Kalkės gesinamos mechanizuotu būdu, pavyzdžiui, hidratoriu-mi ,,IO3". Siame hidratoriuje gabalinės kalkės ir malamos, ir mai¬šomos su vandeniu iki susidaro kalkių pienas. Kalkių pieną galima supilti j duobes (rupesnės tešlos dalelės nusėda ant dugno ir ilgai¬niui pasigesina). Negalima vartoti tokių kalkių, kuriose yra nepasi¬gesinusių dalelių, nes jos gesinasi gaminiuose ir besiplėsdamos juos ardo. Gesinant hidratoriumi, nepasigesinusių dalelių kalkėse beveik nebūna; gesinant kitokiais būdais, nepasigesinusių dalelių (atliekų) gali būti iki 30%.
Gesinant labai dideliu kiekiu vandens, praktiškai gaunamas kalkių pienas. Kalkių tešloje vandens yra apie 50%.

Mažais kiekiais kalkės gali būti gesinamos medinėse dėžėse arba iš vielos tinklo padarytuose aruoduose; susidarantis tokiu atveju kalkių pienas supilamas į duobes. Tešla (po vandens sluoksniu) išlaikoma 1—2 savaites (iki visiškai pasigesina).
Maltos kalkės, palyginus su gesintomis kalkėmis, rišasi ir kietėja greičiau. Gaminant iš maltų kalkių skiedinį, vandens reikia imti 100—150% kalkių masės atžvilgiu. Tokiu atveju kalkės gesinasi ne per greitai, skiedinys greit rišasi, yra tankesnis, atsparesnis van¬deniui ir keletą kartų stipresnis. Gesinimosi metu išsiskirianti šiluma sunaudojama vandeniui iš skiedinio išgarinti, dėl to skiediniai grei¬čiau kietėja ir išdžiūsta. Tokį skiedinį patogu vartoti žiemą (skiedi¬nio nereikia pašildyti). Be to, malant kalkes, galima įmaišyti įvairių priedų 8.
Sumalus kalkių ir karbonatinių uolienų mišinį (arba iš dalies išdegtas kalkes), gaunamos karbonatinės kalkės, kurios, esant tam tikram karbonatų kiekiui, yra stipresnės už kalkes, kurios gaunamos, pilnai išdegus klintis. Ypač stiprios maltos dolomitinės kalkės: lėtai besihidratinantis MgO prisijungia vandenį, plečiasi ir sutankina skiedinį.
Maltos kalkės užmaišomos vandeniu statybos aikštelėje. Gauti skiediniai rišasi 30—60 minučių. Rišimąsi galima sulėtinti gipso, skystojo stiklo, sulfitinių žlaugtų koncentratų priedu. HC1, CaCl2, NaCl priedas rišimąsi greitina.
Statybinių kalkių savybės ir panaudojimas. Statybinės kalkės kie¬tėja lėtai ir tik orasausėje aplinkoje: išgaruojant vandeniui, labai smulkios Ca(OH)2 dalelės suartėja, sulimpa į stambesnes daleles ir kristalinasi. Kristalai persipina ir sudaro visoje tešlos masėje kristalinį audinį. Tešlos kietėjimui turi įtakos ir karbonizacija, kuri praktiškai vyksta tik nedidelio drėgnumo aplinkoje:
 
Karbonizacija apima tik 5—7 mm storio sluoksnį, nes susidaręs karbonato sluoksnis sunkiai praleidžia CO2. Vadinasi, statybinių kalkių kietėjimui būtina orasausė aplinka: teigiama temperatūra ir nedidelis drėgnumas. Pradiniu kietėjimo laikotarpiu stiprumo didėji¬mui svarbesnis yra džiūvimo procesas, o ne karbonizacija. Sausoje ir labai drėgnoje aplinkoje kalkės nesikarbonizuoja.
Laikoma, kad maltos kalkės ir maltos karbonatinės kalkės kietėja lygiai taip pat, kaip ir hidraulinės rišančiosios medžiagos9. Be to, karbonatinėse kalkėse kristaliniai karbonatai sudaro kristalizacinius centrus, pagreitinančius kietėjimo procesą. Suslėgtuose garuose (8— 16 atm, kas atitinka 175—200 °C temperatūrą) kalkės reaguoja su kvarciniu smėliu ir sudaro stiprius junginius.
2r. kalkių-pucolanų rišančioji medžiaga.
Hidratuojantis kalcio oksidui  ir po to susidarant hidratacijos produktų ko¬loidams bei  kristalams.  Kietėjimo  procesui  turi  įtakos  ir  laisvo  vandens  išgara¬vimas bei natūrali karbonizacija.


Pagal kokybę statybinės kalkės skirstomos į I ir II rūšį (žr. 13 lent.). Pagal gesinimosi greitį jos skirstomos į greitai besigesinan-čias (iki 20 min.) ir lėtai besigesinančias  (ilgiau kaip 20 min.).
Tūrio masės: negesintų gabalinių kalkių—1,6—2,9 t/m3; nege¬sintų maltų kalkių — 0,9—1,3 t/m3; gesintų kalkių miltelių — 0,4— 0,7 t/m3, gesintų kalkių tešlos — 1,3—1,4 t/m3.
Kalkiniuose skiediniuose rūdija plienas, irsta aliuminis ir cinkas. Normaliomis sąlygomis sukietėję kalkiniai gaminiai palyginti neat¬sparūs vandeniui ir nedidelio stiprumo: iš gesintų kalkių tešlos arba miltelių— 5—10 kG/cm2 (0,49—0,98 MN/ra2), o iš negesintų maltų kalkių — iki 50 kG/cm2 (4,9 MN/m2). Per staigiai gesinant, maltų kalkių stiprumas gali žymiai sumažėti, nes susidarantys vandens ga¬rai suardo struktūrą  (gesinimąsi reikia reguliuoti vandens kiekiu).
Kalkių tešla ir iš jos pagaminti skiediniai labai plastiški; kalki¬niai skiediniai patogūs mūro ir tinko darbams. Skiediniai iš maltų kalkių mažiau plastiški.
Statybinės kalkės yra viena iš seniausių statybinių medžiagų. Ir dabar jos ne mažiau svarbi statybinė medžiaga. Jos vartojamos statybiniams skiediniams (orasausėje aplinkoje), paviršiams dažyti, hidraulinėms rišančiosioms medžiagoms, silikatiniams gaminiams ir žemos markės betonui gaminti. Be to, jos vartojamos autoklaviniams silikatiniams gaminiams 10.
Kalkių pervežimas ir laikymas. Gabalinės kalkės pervežamos, sukrautos suverstinai ir apsaugotos nuo drėgmės ir užteršimo. Mal¬tos kalkės pervežamos specialiuose popieriniuose maišuose arba metaliniuose konteineriuose. Kalkių tešla pervežama savivar¬tėmis mašinomis.
Negesintas kalkes tikslinga kuo greičiau pagesinti ir laikyti duo¬bėje, po vandens sluoksniu, nes jos gesinasi ir reaguodamos su oro drėgme. Duobėje jas galima laikyti ilgą laiką, tačiau reikia apsau¬goti nuo šalčio. Hidratines kalkes netikslinga laikyti sandėlyje ilges¬nį laiką (ilgiau kaip 30 parų)', nes žymiai sumažėja jų aktyvumas.

MAGNEZINES RIŠANČIOSIOS MEDŽIAGOS

Magnezinės rišančiosios medžiagos — tai smulkūs milteliai, kurių pagrindine sudėtine dalimi yra MgO. Sią medžiagų grupę sudaro kaustinis magnezitas ir kaustinis dolomitas.
Kaustinis11 magnezitas gaunamas, degant magnezitą 700—850 °C temperatūroje (MgCO3^MgO + CO2) ir po to jį sumalant.
Kaustinis dolomitas gaunamas, degant dolomitą (CaCO3 • MgCO3) 650—750 °C temperatūroje ir po to jį sumalant. Degant dolomitą, CaCO3 nesuskyla ir yra inertiniu balastu. Todėl kaustinis dolomitas yra nepilnavertis kaustinio magnezito pakaitalas. Jis pigesnis už kaustinį magnezitą, nes dolomitas yra labiau paplitusi uoliena.
Magnezinės rišančiosios medžiagos gerai kietėja, užmaišytos ne vandeniu, o, kaip jau buvo minėta, magnio chlorido, sulfato arba kitų druskų tirpalais. Kaustinis magnezitas pradeda rištis ne anks¬čiau kaip po 20 min. nuo užmaišymo. Kaustinis magnezitas ir kaus¬tinis dolomitas kietėja gana greit; markės (pagal stiprumą gniuž¬dant kG/cm2) — 400, 500, 600 (kaustinio dolomito — 100, 150, 200, 300). Abi šios rišančiosios medžiagos yra orinės, neatsparios vande¬niui. Kaustinį magnezitą ir dolomitą reikia laikyti hermetiškoje taroje (ore reaguoja su oro drėgme ir netenka aktyvumo). Magnezinės ri¬šančiosios medžiagos vartojamos ksilolitui ir termoizoliacinėms me¬džiagoms (fibrolitui, niuveliui ir sovelitui) gaminti12, nes gerai sukimba su pluoštinėmis medžiagomis.

SKYSTASIS STIKLAS. RŪGŠTIMS ATSPARUS CEMENTAS
Skystasis stiklas — tai orinė gelsvos arba rudos spalvos skysta rišančioji medžiaga. Žaliava — kvarcinio smėlio ir kalcinuotos sodos (Na2CO3) arba potašo (K2CO3) mišinys, kuris lydomas 1300—• 1400 °C temperatūroje. Lydalas,,aušinamas vagonėliuose, suskeldėja j gabalus, kurie vadinami tuitiniu stiklu. Luitinis stiklas ištirpinamas autoklavuose vandenyje (garų slėgis — 5—6 atm, o temperatūra — apie 150 °C) iki sirupo konsistencijos. Tai ir yra skystasis stiklas, kurio tankumas—1,3—1,5; vandens jame yra apie 50—70%.
Pagrindinė skystojo stiklo dalis — natrio arba kalio silikatas: R2O • «SiO2; čia R — Na arba K. Dydis n vadinamas skystojo stik¬lo moduliu (natrio stiklo — 2,5—3,0, o kalio stiklo — 3—4). Kuo ma¬žesnis modulis, tuo lengviau tirpsta luitas vandenyje.
Plačiau vartojamas skystasis natrio stiklas (priešgaisriniams sili¬katiniams dažams, ugniai atspariems betonams, rūgštims atspariems skiediniams ir betonams gaminti, gruntui sutankinti). Skystasis ka¬lio stiklas brangesnis; jis dažniausiai vartojamas silikatiniams da¬žams gaminti.

Skystasis stiklas ore kietėja lėtai (išsiskiriant ir išdžiūstant amor¬finiam SiO2). Kietėjimą galima pagreitinti, pavyzdžiui, natrio hek-safluoro silikatu Na2[SiF6], kurio dedama apie 15%.
Skystojo stiklo negalima vartoti konstrukcijoms, kurias ilgą laiką veikia vanduo, šarmai, fosforo ir fluoro vandenilio rūgštys.
Skystasis stiklas transportuojamas statinėse arba stiklinėje taro¬je. Luitinį stiklą galima transportuoti ir be taros.
Rūgštims atspariu cementu vadinama miltelių pavidalo medžia¬ga, gauta, sumalant kvarcinio smėlio (arba andezito, beštaunito) ir natrio heksafluoro silikato mišinį (šias medžiagas galima sumalti atskirai ir po to jas sumaišyti). Tokie milteliai cementu vadinami sąlygiškai, nes jie rišančiųjų savybių neturi. Tokį cementą reikia užmaišyti skystuoju natrio stiklu, kuris kaip tik ir yra rišančioj i medžiaga. Na2[SiF6] pagreitina skystojo stiklo kietėjimą ir padidina rūgštims atsparaus cemento atsparumą vandeniui ir rūgštims. Rūgš¬tims atsparus cementas nekietėja žemesnėje kaip +10°C temperatū¬roje. Aukštesnėje temperatūroje jis rišasi ir kietėja greičiau. Atspa¬rumas rūgštims dar padidinamas, paveikiant sukietėjusio cemento (betono) paviršių (po 15—20 parų kietėjimo) ta rūgštimi, kuri ce¬mentą veiks eksploatacijos metu (betonas žymiai sutankėja dėl galutinės kietėjimo reakcijos).
Rūgštims atsparus cementas atsparus organinėms ir daugumai mineralinių rūgščių; veikiant vandeniui, šarmams, jo stiprumas su¬mažėja. Sio cemento atsparumą vandeniui galima padidinti sėmenų aliejaus arba cerezitoI3 priedu (atitinkamai imant 0,5% ir 2%); toks hidrofobizuotas cementas vadinamas rūgštims ir vandeniui at¬spariu cementu.
Rūgštims atsparus cementas vartojamas (glaisto, skiedinio arba betono pavidalu) cheminių cechų statybinėms konstrukcijoms ir aparatūrai apsaugoti. Jis laikomas daugiasluoksniuose popieriniuose maišuose, uždaroje patalpoje.

GIPSINĖS IR ANHIDRITINĖS RIŠANCIOSIOS MEDŽIAGOS

Gipsinėmis rišančiosiomis medžiagomis vadinamos neaukštoje temperatūroje degtos medžiagos (statybinis gipsas, aukštavertis gip¬sas), sudarytos iš pusvandenio gipso (CaSO4 • 0,5H2O). Anhidritinė-mis rišančiosiomis vadinamos aukštoje temperatūroje degtos me¬džiagosu (anhidritinis cementas, estrichgipsas I5), kurių pagrindinę sudėtinę dalį sudaro anhidritas (CaSO4).
13  Cerezitas yra tirštas bekvapis skystis, kalkių ir oleino rūgšties  druskų mi¬šinys.
14  Atitinkamai degamos 150—180 °C arba 600—1000 °C temperatūroje.
15  Pagal GOSTą — aukšto degimo gipsas.

Gipsinės rišančiosios medžiagos
Statybiniu gipsu (CaSO4 • 0,5H2O) vadinama baltų, pilkų mil¬telių pavidalo orinė rišančioji medžiaga, gaunama iš gamtinio gipso, kaitinant jį 150—160 CC temperatūroje. Tokioje temperatūroje vyks¬ta dalinis gipso skilimas:
CaSO4 • 2H2O^CaSO4 ■ 0,5H2O+ 1,5H2O.
Gamtinis gipsas kaitinamas įvairių sistemų krosnyse bei virimo katiluose. Labai dažnai gamtinis gipsas sumalamas, o po to milte¬liai kaitinami katiluose. Yra įrenginių, kuriuose jis ir malamas, ir kaitinamas.
Statybinis gipsas, sumaišytas su vandeniu, sudaro plastišką teš¬lą, kuri labai greitai rišasi (po 4—6 min.) ir kietėja. Kietėjimo pro¬cesas aiškinamas taip (pagal akad. A. Baikovo teoriją). Sumaišant su vandeniu, gipsas ištirpsta ir tokioje būklėje pradeda hidratuotis:
CaSO4 • 0,5H2O+ l,5H2O-*CaSO4 • 2H2O.
CaSO4-2H2O mažiau tirpus vandenyje, negu CaSO4 • 0,5H2O, ir tirpalas greitai prisotinamas. Iš tokio tirpalo išsiskiria nuosėdos — mikrokristalinės dvivandenio gipso dalelės. Didėjant šių dalelių kie¬kiui ir mažėjant vandens kiekiui (dėl hidratacijos ir garavimo), šios dalelės suartėja ir sulimpa. Dėl to tešla sutirštėja (rišasi), hidrato dalelės pradeda kristalintis, ir tešla tampa stipriu gipsiniu akmeniu. Gaminiui išdžiūstant, kristalai auga ir didėja jo stiprumas. Statybi¬nio gipso kietėjimą galima pagreitinti džiovinant. Tačiau džiovinimo temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip 65 °C, nes aukštesnėje tem¬peratūroje prasideda susidariusio gipso akmens dehidratacija.
Pagal GOSTą 125—70 statybinis gipsas turi pradėti rištis ne anks¬čiau kaip po 4 min., o baigti — po 6—30 min. (nuo užmaišymo pra¬džios). Pagal smulkumą ir stiprumą statybinis gipsas skirstomas j I, II ir III rūši (žr. 14 lent.).

Sukietėjusio statybinio gipso stiprumas priklauso nuo miltelių smulkumo, panaudoto vandens kiekio tešlai užmaišyti ir aplinkos drėgnumo. Sie faktoriai aiškinami taip: smulkūs milteliai pilniau sureaguoja   su   vandeniu, ir dirbiniai   būna   stipresni; kuo didesniu

vandens kiekiu užmaišomas gipsas, tuo daugiau lieka nesureagavu¬sio su gipsu vandens, kuris išgaruoja ir palieka poras 16; drėgnoje aplinkoje gipsas tirpsta ir sumažėja gaminio stiprumas. Gipso atspa¬rumą vandeniui padidina kalkių, malto šlako priedas.
Statybinio gipso rišimąsi sulėtina kalkės (dedama iki 5%), kaišų, kazeininių klijų tirpalai, sulfitiniai spirito žlaugtai (0,1—0,3% gipso masės). Rišimąsi pagreitina dvivandenis gipsas (sudaro kristalini-mosi centrus), sūdomoji druska ir kt. Be to, norint pagreitinti kietė¬jimą, gipsą galima užmaišyti šiltu vandeniu.
Statybinis gipsas yra greitai kietėjanti, o sukietėjusi gana stipri medžiaga17; iš jo pagaminti gaminiai yra nedidelės tūrio masės (akyti) ir mažai laidūs šilumai. Gaminių paviršius lygus, baltas (galima ir nuspalvinti). Kietėjant gipsui, jo tūris padidėja iki 1%, ir gipsas gerai užpildo formas. Svarbiausias statybinio gipso trūku¬mas — mažas atsparumas drėgmei.
Statybinis gipsas vartojamas sausojo tinko lakštams, pertvarinėms plokštėms, architektūrinėms detalėms ir greitai kietėjantiems gipso-kalkių tinko skiediniams gaminti. Jis tiekiamas popieriniuose maišuose. Pervežant ir laikant gipsą reikia saugoti, kad nesudrėktų. Sandėlyje laikomo statybinio gipso aktyvumas mažėja.
Aukštavertis gipsas. Virinant gamtinį gipsą autoklavuose (garų slėgis iki 1,3 atm), gaunamas aukštavertis gipsas, kurio didžiąją dalį, kaip ir statybinio gipso, sudaro pusvandenis gipsas (CaSCU • 0,5H2O). Tačiau jo kristalai yra stambesni ir aktyvesni. Toks gipsas dar vadinamas techniniu. Tešlai pagaminti reikia ma¬žiau vandens, todėl gaminiai yra stipresni. Pagal stiprumą gniuž¬dant kG/cm2 (po 7 parų kietėjimo) aukštavertis gipsas skirstomas i markes: 200, 250, 300, 350 ir 400.
Anhidritinės rišančiosios medžiagos
Anhidritinis cementas (dar vadinamas anhidritine rišančiąją me¬džiaga) yra orinė rišančioji medžiaga, kurią sudaro natūralus arba dirbtinis anhidritas (CaSO4) ir jo hidrataciją sužadinantys priedai. Dirbtinis anhidritas gaunamas, išdegant gamtinį gipsą (CaSO4'2H2O) 600—700 °C temperatūroje. Sužadinančiu priedu gali būti kalkės (1—5%), aukštakrosnių šlakas (10—15%), 900—950°C temperatū¬roje degtas dolomitas ir kt.18.
Priedų įtaka kietėjimui aiškinama tuo, kad anhidritas su jais sudaro nepastovius junginius, kurie skyla ir susidaro CaSO4.2H2O. Rišimosi  pradžia — ne  anksčiau kaip  po 30 min. Pagal stiprumą (po 28 parų kietėjimo) anhidritinis cementas skirstomas j markes: 50, 100, 150 ir 200.
Sis cementas gerai kietėja ore, bet yra neatsparus vandeniui. Jj galima vartoti statybinėms ir architektūrinėms detalėms, dirbtiniam marmurui, tinko ir mūro skiediniams gaminti.
Estrichgipsas. Si lėtai kietėjanti orinė rišančioji medžiaga gau¬nama, sumalant 800—1000 °C temperatūroje išdegtą gamtinį gipsą arba anhidritą. Aukštoje temperatūroje atsiskiria vanduo, ir susida¬ro 3—5% CaO (prasideda CaSO4 skilimas pagal reakciją CaSO4-> CaO + SO3). Šios kalkės sužadina anhidrito kietėjimą. Rišimosi pra¬džia — po 3—4 h, o pabaiga — po 15—20 h.
Pagal stiprumą (kG/cm2) estrichgipsas skirstomas j markes — 100, 150 ir 200. Estrichgipso tešlai pagaminti reikia mažai vandens (25—35%)- Todėl gaminiai yra tankūs, stiprūs ir palyginti atsparūs vandeniui. Estrichgipsas vartojamas mozaikinėms (teracinėms) grin¬dims, tinko ir mūro skiediniams, dirbtiniam marmurui.

HIDRAULINĖS RIŠANCIOSIOS MEDŽIAGOS

Hidraulinių rišančiųjų medžiagų didžiąją dalį sudaro CaO jun¬giniai -su SiO2, A12O3 ir Fe2O3. Tai nCaO • SiO2, ftCaO-Al2O3, nCaO • Fe2O3 arba nCaO • A12O3 • Fe2O3 junginiai, atitinkamai vadina¬mi kalcio silikatais, kalcio aliuminatais, kaičią feritais ir kalcio aliu-moferitais. CaO molekulių skaičius n šiuose junginiuose gali būti įvairus.

STATYBINĖS HIDRAULINĖS KALKĖS. ROMANCEMENTAS

Statybinės hidraulinės kalkės — tai mergelingų klinčių 19 degimo produktas. Degimo temperatūra — 900—1100°C. Degimo metu skyla CaCO3 ir susidaro CaO. Aukštoje temperatūroje dalis CaO jungiasi su molyje esančiais silicio, aliuminio ir geležies oksidais, ir susidaro hidrauliniai junginiai — kalcio silikatai, aliuminatai ir feritai, kurie kietėja vandenyje. Kuo daugiau šių junginių, tuo atitinkamai jose mažiau laisvo CaO, tuo hidraulinės kalkės yra hidrauliškesnės. Hidrauliniai komponentai nesigesina ir nesubyra į miltelius. Todėl hidraulinės kalkės sumalamos arba gesinamos specialiose gesinimo mašinose, kur jos ir gesinamos, ir malamos. Tešlos pavidalo gesin¬tas hidraulines kalkes reikia tuojau panaudoti, nes po vienos paros jos pradeda rištis. Hidraulinės kalkės kietėja, kristalinantis džiūs-tančiai kalkių tešlai, kuri dalinai ir karbonizuojasi (kaip ir orinės kalkės), ir hidratinantis hidrauliniams komponentams (analogiškai portlandcementui).  Hidratinantis  susidaro  stiprūs  ir  atsparūs van-
deniui junginiai. Atsižvelgiant į tai, gaminiai iš hidraulinių kalkių tam tikrą laiką turi kietėti ore, o po to jų stiprumas didėja ir van¬denyje.
Techninėse sąlygose nurodyta, kad bandinių stiprumas po 28 pa¬rų kietėjimo (kietėjusių 7 paras drėgname ore ir 21 parą vandenyje) turi būti ne mažesnis kaip 20 kG/cm2 (1,96 MN/m2). Praktiškai hidraulinių kalkių stiprumas gali būti iki 50—70 kG/cm2 (4,9— 6,86 MN/m2).
Hidraulinės kalkės vartojamos tinko ir mūro skiediniams (sau¬somis ir drėgnomis eksploatacinėmis sąlygomis), žemos markės betonui. Jos yra vertinga vietinė rišančioji medžiaga, kuria galima pakeisti brangesnes rišančiąsias medžiagas, pavyzdžiui portlandce-mentą. Pervežant ir laikant hidraulines kalkes reikia apsaugoti nuo drėgmės.
Romancementu20 — vadinama hidraulinė rišančioji medžiaga, gaunama, sumalus degtus mergelius. Degimo temperatūra — 900— 1100°C. Fizinėms-mechaninėms savybėms pagerinti pridedama iki 5% gipso ir iki 15% aktyvių (hidraulinių) priedų21.
Rišimasis ir kietėjimas vyksta dėl kalcio silikatų ir aliuminatų hidratinimosi, kurie sudaro pagrindinę romancemento dalį. Jis turi pradėti rištis ne anksčiau kaip po 15 min. Pagal stiprumą kG/cm2 romancementas skirstomas į markes: 25, 50 ir 100. Praktiškai stip¬rumas kartais būna iki 150—200 kG/cm2 (14,7—19,6 MN/m2). Roman-. cementas vartojamas kaip ir hidraulinės kalkės. Kietėjantį romance¬mento skiedinį 3—5 paras reikia apsaugoti nuo tiesioginės vandens įtakos.
Romancementas reaguoja su oro drėgme ir angliarūgšte, ir jo aktyvumas sumažėja. Kaip ir kitas hidraulines rišančiąsias medžia¬gas, romancementą nepatariama ilgai laikyti. Lietuvoje ši rišančioji medžiaga negaminama.

PORTLANDCEMENTIS

Cementais vadinama grupė hidraulinių rišančiųjų medžiagų, ku¬rių pagrindinės sudėtinės dalys yra kalcio silikatai ir kalcio aliumi-natai. Sie junginiai susidaro, kaitinant tam tikrą žaliavą, kol ji iš dalies arba visiškai susilydo. Cementų grupę sudaro portlandce-mentasir jo įvairios rūšys, aliuminatiniai cementai ir beklinkerinės hidraulinės rišančiosios medžiagos. Visos šios medžiagos, užmaišy¬tos vandeniu, sudaro plastišką tešlą, kuri hidratinasi ir sukietėja (suakmenėja).
Porilandcementu22 vadinama hidraulinė rišančioji medžiaga, gaunama, smulkiai malant iki sukepimo išdegtą klinčių ir molio mi¬šinį  (arba kitokią analogiškos cheminės sudėties žaliavą)  su gipso priedu.   Gaminys — žalsvi   milteliai,   kuriuos   užmaišius   vandeniu, gaunama plastiška, palaipsniui suakmenėjanti tešla.
Statybos reikalams portlandcementas plačiausiai vartojamas, nes jo žaliavos (klinčių ir molio) gamtoje gausu, o šio cemento savybės atitinka daugumai statybinių konstrukcijų keliamus reikalavimus. Praktikoje jis dažnai vadinamas tiesiog cementu.
Lietuvoje portlandcementas gaminamas Naujosios Akmenės port¬landcemento gamykloje (nuo 1952 m.). Šioje gamykloje gaminamas aukštos kokybės portlandcementas ir kai kurios jo rūšys.
Portlandcemento žaliava. Portlandcementas yra dirbtinis chemi¬nis junginys, kur] sudaro tokie svarbiausi oksidai: CaO, SiO2, A12O3 ir Fe2O3. Klinkeryje (išdegtoje žaliavoje) turi būti 62—68% CaO; 21—24% SiO2; 4—8% A12O3; 2—5% Fe2O3.
Sie oksidai klinkeryje nėra laisvi, nes degimo metu iš jų susidaro junginiai, vadinami klinkerio mineralais. Iš čia ir matyti, kad port¬landcemento žaliava gali būti klintys ir molis. Klintyse vyrauja CaCO3, kuris aukštoje temperatūroje skyla j CaO ir CO2, o molyje yra įvairių aliuminio hidrosilikatų (bendra formulė A12O3 • nSiO2 • •mH2O). Be to, molyje yra ir SiO2 kvarcinio smėlio pavidalu, taip pat ir geležies oksidų (geležies oksidai palengvina sukepimą). Pa¬ėmus molj ir klintis tam tikru santykiu (maždaug 1:3), gaunamas reikiamos sudėties klinkeris. Dažnai tenka ir koreguoti žaliavos mi¬šinio sudėtį. Pavyzdžiui, kai žaliavoje per mažai geležies oksidų, tuomet pridedama geležies rūdos, pirito degenų, o jei trūksta silicio dioksido, pridedama trepelo, diatomito ir kt. 2aliavoje būna ir kenks¬mingų priemaišų — MgCO3, sulfatų. Jų kiekis turi neviršyti nusta¬tytų ribų.
Portlandcemento gamyba. Technologinį portlandcemento gamy¬bos procesą sudaro tokios pagrindinės operacijos: žaliavų paruoši¬mas ir jų mišinio gamyba, mišinio degimas, klinkerio ir priedų miši¬nio malimas. Degimo metu visi molio oksidai pilnai reaguoja su CaO (pastarasis susidaro, suskylant CaCO3) tuo atveju, kai klintys ir molis smulkiai sumalti ir gerai sumaišyti. Minėtas medžiagas gali¬ma susmulkinti, sumaišyti ir degti sausas arba šlapias. Portlandce¬mento gamybos būdai atitinkamai vadinami sausuoju ir slapiuoju. Slapiasis būdas labiau paplitęs. Šiuo būdu portlandcementas gami¬namas ir N. Akmenės cemento gamykloje. Žemiau schematiškai ap¬rašoma portlandcemento gamyba slapiuoju būdu
Specialiame rezervuare / iš molio ir vandens užmaišoma iki grie¬tinės konsistencijos homogeniška masė. Ji vadinama molio šlamu23; šlamo drėgnumas — 40—60%. Trupintuvuose 2 susmulkintos klintys" be perstojo beriamos j rutulinį malūną 3, į kurį taip pat. neper¬traukiamai paduodamas ir šlamąs. Rutulinį malūną sudaro iki 15 m ilgio plieninis cilindras, skylėtomis pertvaromis padalytas j keletą kamerų. Pirmose dviejose kamerose patalpinti rutuliai, o trečioje — nedideli ritinukai. Sukantis malūnui apie horizontalią ašį, rutuliai ir ritinukai pakyla į tam tikrą aukštį, trinasi vienas į kitą ir į malūno sienutes, krinta žemyn ir sudaužo bei sutrina žaliavos grūdelius. Rutuliniame malūne žaliavos ir sumalamos, ir sumaišo¬mos. Pagaminta grietinės konsistencijos masė — šlamąs — siurbliu tiekiama į specialius rezervuarus — šlamo baseinus 4, kuriuose kore¬guojama šlamo sudėtis ir sudaroma tam tikra atsarga nenutrūks¬tamam krosnies darbui užtikrinti. Baseinuose šlamąs maišomas, kad nesusisluoksniuotų. Iš šlamo baseinų šlamąs patenka j paskirstymo baką, iš kurio jis nepertraukiamai tiekiamas j sukamąją krosnį 5.
Degimo procesas vyksta sukamojoje krosnyje 5. Tai pamažu (0,5—1,4 aps/min) besisukantis cilindro formos 150—230 m ilgio ir 4—5 m skersmens plieninis būgnas, kurio vidus išklotas ugniai atspariomis plytomis. Krosnies išilginė ašis pasvirusi į horizontą 3—4° kampu. Todėl aukštutiniame krosnies gale pakraunamas šla¬mąs pamažu juda j žemutinį galą, kuriame įpurškiamas kuras (ak¬mens anglių milteliai, mazutas, gamtinės dujos). Degant kurui, žemutinėje krosnies dalyje temperatūra pakyla iki 1500 °C; karštos dujos juda priešinga žaliavos judėjimo kryptimi. Viršutiniame kros¬nies gale jos išvalomos nuo dulkių ir išleidžiamos j dūmtraukį.
Slinkdamas krosnimi žemyn, šlamąs patenka vis į karštesnę zoną. Tuo metu jame vyksta eilė fizinių ir cheminių pakitimų, dėl kurių susidaro sukepusi, žalsvos spalvos, nuo 3 iki 40 mm stambumo akmenukų pavidalo medžiaga, vadinama portlandcemento klinkeriu. Karštas klinkeris sukrinta į aušinimo įrenginius (ardyninius aušin¬tuvus, rekuperatorius 6 ir kt.) ir staigiai aušinamas oru; įkaitęs oras panaudojamas krosnyje degimui palaikyti.
Ataušintas klinkeris laikomas 2—4 savaites sandėlyje 7. Per tą laiką laisvos kalkės CaO gesinasi (veikiamos oro drėgmės). Jeigu klinkeryje laisvo CaO nėra, tai nebūtina klinkerį laikyti sandėlyje.
Klinkeris į miltelius malamas daugiakameriuose rutuliniuose ma¬lūnuose. Į rutulinį malūną dedamas klinkeris ir 3—5% gamtinio gip¬so (gipsas sulėtina portlandcemento rišimąsi), o kartais ir aktyvių24 (iki 15%) arba inertinių (iki 10%) priedų. Taip apdorotas ir įkaitęs daugiau kaip iki 100 °C portlandcementas supilamas į specialius san¬dėlius— silosus 10 ir 7-—14 dienų laikomas, kad atauštų. Tada pa¬kraunamas į autocisternas arba į specialius vagonus ir vežamas į betono mišinio ir skiedinių gamybos įmones. Dalis portlandcemento fasuojama  (po 50 kg)  į daugiasluoksnius popierinius maišus.
Portlandcementas gaminamas sausuoju būdu tuo atveju, kai ža¬liava yra mergeliai arba kietos klintys ir gana sausas molis. Žalia¬vos susmulkinamos, sumaišomos, iš miltelių gaminamos granulės (iki 40 mm dydžio), kurios degamos sukamose arba šachtinėse kros¬nyse. Degant šachtinėse krosnyse, į granules įpresuojama akmens anglių miltų.
Cheminė ir mineraloginė portlandcemento sudėtis. Degimo kros¬nyje vyksta tokie svarbiausi fiziniai-cheminiai procesai (7.2 pav. pa¬vaizduotą krosnį sąlygiškai suskirstome j šešias zonas):

 

Portlandcemento klinkerį sudaro keletas dirbtinių mineralų, kurie susidaro, degant žaliavą. Pats klinkeris sudarytas iš smulkiagrūdės ir amorfinės fazių. Apytikrė portlandcemento mineraloginė sudėtis tokia:


Be to, klinkeryje gali būti MgO (iš MgCO3, kuris yra klinčių priemaiša) ir laisvo kalcio oksido (dėl nepilno klinkerio išdegimo). Taip pat klinkeryje gali būti K ir Na junginių (iš žaliavos ir kieto kuro suodžių).
Portlandcemento savybes nulemia sudėtinių mineralų savybės ir jų kiekis cemente. Svarbiausios mineralų savybės yra tokios.
C3S chemiškai su vandeniu reaguoja labai aktyviai. Jis greit kietėja, išskiria daug šilumos ir įgauna pradiniu kietėjimo laikotar¬piu didelį stiprumą. Portlandcementas, kuriame alito daugiau kaip 60%, o C2S mažiau kaip 15%, vadinamas alitiniu.
C2S yra mažesnio aktyvumo, kietėdamas nedaug išskiria šilumos, iš pradžių kietėja lėtai, o vėliau intensyviai. Palankiose sąlygose jo stiprumas nuosekliai didėja keletą metų. Portlandcementas, kuria¬me C2S daugiau kaip 37,5%, o C3S mažiau kaip 37,5%, vailiiumias belitiniu.
C3A yra aktyviausias mineralas, daugiausia išskiria šilumos, labai greitai rišasi ir kietėja. Sukietėjęs yra nedidelio stiprumo ir mažiau¬siai atsparus šalčiui.
1  Apytikris zonos  ilgis nurodytas procentais, krosnies ilgio atžvilgiu.
2  Susidaro svarbiausias portlandcemento komponentas — 3CaO • S1O2.

C4AF šilumos išskiria daugiau kaip C2S, bet mažiau kaip C3S. Kietėja greičiau už C2S ir lėčiau už C3S. Sukietėjęs yra stipresnis už sukietėjusį C?S.
Iš mineraloginės sudėties ir mineralų charakteristikos matyti, kad galima pagaminti statybai reikalingų įvairių savybių portlandcemen-tą. Pavyzdžiui, surenkamosioms gelžbetoninėms detalėms gaminti pageidaujamas greitai kietėjantis portlandcementas (greičiau paga¬minamos detalės), masyvioms konstrukcijoms — mažo egzotermiš-kumo cementas ir t. t.
Portlandcemento kietėjimas. Užmaišius vandeniu portlandcemen-tą, gaunama plastiška, lipni tešla. Si tešla po tam tikro laiko pra¬deda tirštėti (rišimosi pradžia), netenka klijinių savybių ir palaips¬niui virsta kietu kūnu, kurio stiprumas dar nedidelis (rišimosi pabaiga). Po to intensyviai didėja stiprumas (portlandcementas kie¬tėja), ir tešla suakmenėja.
Pagal akad. A. Baikovą, cemento kietėjimo procesas susideda iš trijų periodų: tirpimo ir hidratacijos, koloidizacijos ir kristalizacijos.
Sumaišius cementą su vandeniu, vyksta sudėtinga šių medžiagų sąveika. Pradžioje nuo grūdelių paviršiaus tirpsta klinkeriniai mine¬ralai ir palyginti greitai susidaro prisotintas tirpalas. Vėliau tiesiog prie kietos rišančiosios medžiagos fazės prisijungia vanduo, ir susi¬daro koloidiniai hidratiniai junginiai. Tuo pat metu masė rišasi. Užbaigiamajame periode vyksta naujų darinių dalelių persikristali-nimo procesai j stambesnius, o tuo pačiu tešla kietėja ir stiprėja.
KHnkerinių mineralų sąveika su vandeniu vyksta pagal šias reak-ciias:

KHnkerinių mineralų sąveikos su vandeniu greitis yra nevieno¬das. Greičiausiai su vandeniu reaguoja C3A, lėčiau — C4AF, dar lė¬čiau — C3S ir lėčiausiai — C2S. Klinkerio mineralų stiprumas didėja nevienodai ir pasiekia skirtingas reikšmes (žr. 7.3 pav.).
Hidratinantis klinkeriui, susidariusios hidratų koloidinės masės ' suteikia cemento tešlai plastiškumo ir klijingumo. Tai ypač svarbu betonui ir skiediniui: cemento tešla sumažina trintį tarp užpildo da¬lelių, ir betonas bei skiedinys esti slankus; o tai labai svarbu, klo¬jant jį į formas ir sutankinant. Tačiau tešla plastiškame būvyje išlieka neilgai (1—2 h). Daugėjant hidratacijos produktų, jie tankėja (koaguliuoja), cemento tešla netenka plastiškumo ir rišlumo. Ce¬mento tešlai tankėjant, susidaro kristalinis audinys, kuris armuoja visą nesusikristalizavusią cemento akmens dalį.
Iš pradžių hidratacijos reakcijos vyksta cemento grūdelių pavir¬šiuje ir naujų darinių sluoksnis apsunkina tolimesnį vandens prasi¬skverbimą. Laikui bėgant, palaipsniui hidratuojasi ir vidinė grūdelių dalis, ir didėja cemento stiprumas. Vadinasi, cemento kietėjimas yra ilgalaikis procesas, vykstantis tam tikromis sąlygomis. Kietėjimui būtina teigiama temperatūra ir drėgmė. Neigiamoje temperatūroje vanduo virsta ledu, ir hidratacijos procesai nebevyksta.
Neigiamoje temperatūroje portlandcementas gali kietėti, įvedus daugiau kaip 5% priedų — CaCl2, NaCl — arba šių medžiagų miši¬nių; šie priedai padidina vandenyje ištirpusių medžiagų kiekį ir pa¬žemina jo užšalimo temperatūrą. Be to, jie greitina cemento kietė¬jimą. Tačiau nerekomenduojama dėti šių medžiagų daugiau kaip 2%, nes jos sukelia armatūros koroziją.

Portlandcemento kietėjimą galima pagreitinti, smulkiau suma¬lant klinkerį (hidratacija vyksta didesniu mastu), pakeliant aplin¬kos temperatūrą (šutinant garuose) ir, kaip jau buvo minėta, pride¬dant kai kurių medžiagų — kietėjimo pagreitintojų (kalcio chlorido, natrio chlorido). Sutinamas garuose cementas ne tik greičiau kietėja, bet ir, esant jame malto kvarcinio smėlio, dirbiniai gaunami stip¬resni. Sutinant vyksta reakcija tarp Ca(OH)2 bei S1O2, ir susidaro kalcio hidrosilikatai.
Sukietėjęs cementas mikroskopiškai yra nevienalytė masė, suda¬ryta iš kristalinių sąaugų ir gelinių masių, tarp kurių yra įsiterpusių dar nepilnai su vandeniu sureagavusių cemento grūdelių. Praktiškai klinkerio mineralų prijungiamo vandens kiekis yra mažesnis už tą, kuris reikalingas plastiškai tešlai, skiediniui arba betonui pagaminti; vandens perteklius išgaruoja, palikdamas poras. Vadinasi, cemento akmuo bus tuo akytesnis, kuo didesniu kiekiu vandens jis užmaišo¬mas. Nuo akytumo nemaža priklauso cemento stiprumas, atsparumas šalčiui ir ilgaamžiškumas.
Portlandcemento savybės. Smulkumas. Per sietą su 0,08 mm dydžio akutėmis turi išbyrėti 85% sijojamo portlandcemento. Be to, cemento smulkumas išreiškiamas jo grūdelių lyginamuoju pavir¬šiumi. Tai 1 g cemento grūdelių suminis paviršius cm2/g. Portland¬cemento lyginamasis paviršius yra lygus 2500—3000 cm2/g-
Tankumas ir tūrio masė. Portlandcemento tankumas būna nuo 3,05 iki 3,15 g/cm3, žiūrint, kokia jo sudėtis ir kiek jame priedų. Nesutankinto portlandcemento tūrio masė—1000— 1100 kg/m3, o sutankinto — 1400—1600 kg/m3.
Rišimosi trukmė būna įvairi. Svarbi yra rišimosi pradžia, t. y. periodo trukmė nuo tešlos užmaišymo pradžios iki tešla pradeda netekti slankumo (plastiškumo). Rišimosi pabaiga laikomas periodas nuo užmaišymo pradžios iki cemento akmenėjimo pradžios. Rišimo¬si ir kietėjimo greičiui turi įtakos užmaišymui panaudoto vandens kiekis, tešlos temperatūra ir cemento sudėtis. Didėjant vandens kiekiui, rišimasis lėtėja. Kylant temperatūrai, rišimasis pagreitėja. 70 °C temperatūroje portlandcementas susiriša staiga.
Gryno klinkerio milteliai rišasi labai greitai (3—5 min.), ir toks cementas statybai netinkamas. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka C3A, kuris greit hidratuojasi, o jo hidratai greit tankėja ir kristali¬zuojasi. Cemento rišimąsi sulėtina gipsas, kuris energingai reaguoja su trikalciu hidroaliuminatu ir sudaro sunkiai tirpią druską. Gipso dedama, atsižvelgiant į C3A kiekį; portlandcemente SO3 turi būti ne mažiau kaip 1,5% ir ne daugiau kaip 3,5% (didesnis kiekis sukelia sulfatinę cemento akmens koroziją).
Pagal standarto reikalavimus portlandcementas turi pradėti rištis ne anksčiau kaip po 45 min., o baigti — ne vėliau kaip po 12 h. Statybininkams būtina žinoti cemento rišimosi pradžią, nes, pavyz¬džiui, betono mišinį reikia pervežti ir sukloti iki rišimosi pradžios. Jei ši sąlyga neišlaikoma, betonų stiprumas būna žymiai mažesnis.
Tūrio kitimo tolygumas. Kietėjant portlandeementui, keičiasi jo tūris. Kietėdamas ore, cementas traukiasi, o kietėdamas vandenyje,— plečiasi. Siekiant išvengti susitraukimo deformacijų (ypač pradinėje kietėjimo stadijoje), kietėjančiam cementui reikia sudaryti drėgną aplinką. Be to, cemento tūris kinta netolygiai tada, kai jame yra laisvų CaO ir MgO. Gesinantis šiems junginiams, di¬dėja jų tūris ir kietėjantis cementas sutrūkinėja. Kuo smulkesnis ce¬mentas, tuo CaO greičiau hidratuojasi. Tokiu atveju laisvų kalkių hidratacijos procesas betone praktiškai nežalingas. Kietėjančiam be¬tonui ypač kenkia MgO priemaiša, nes ji lėtai hidratuojasi. Todėl cemente MgO gali būti tik iki 5%.
Šilumos išsiskyrimas. Reaguojant portlandeementui su vandeniu, išsiskiria šilumos. Ypač daug šilumos išsiskiria, kietėjant alitiniam  cementui.  Išsiskirianti  šiluma  dažniausiai  yra  teigiamas faktorius: ji greitina cemento kietėjimą, ne taip pavojinga žemesnė temperatūra. Tačiau labai stambių konstrukcijų vidinėje dalyje tem¬peratūra gali pakilti iki 50—60 °C ir dėl nevienodos atskirų masyvo dalių temperatūros gali atsirasti plyšių. Masyvioms konstrukcijoms reikia vartoti mažo ekzotermiškumo  (belitinį)  portlandcementą.
P o r 11 a n d c e m e n t o stiprumas (aktyvumas). Mar¬kės. Portlandcementas kietėja ilgą laiką, tačiau jo stiprumas žymiai didėja tik pradiniu kietėjimo laikotarpiu (7.4 pav.): per pirmas 3 paras—apie 50% to stiprumo, kurį jis įgauna po 28 parų kietė¬jimo (pagal GOSTą galutiniu stiprumu laikomas tas cemento stip¬rumas, kurį jis įgauna kietėdamas normaliomis sąlygomis 28 paras).

Vėliau stiprumo prieaugis yra vis mažesnis. Tačiau palankiomis sąlygomis portlandcementas kietėja keletą metų, ir jo stiprumas gali būti 2—3 kartus didesnis už markinį  (po 28 parų)  stiprumą.
Cemento stiprumas randamas, lenkiant tris 4X4X16 cm dydžio sijeles ir po to gniuždant gautas šešias sijelių puseles. Sijelės paga¬minamos iš cemento ir normalaus smėlio25 santykiu 1:3; vandens imama tiek, kad mišinys būtų nustatyto tirštumo. Sijelės kietėja vieną parą drėgname ore, o likusį laiką — vandenyje, 20±3°C tem¬peratūroje. Pagal stiprumo lenkiant ir gniuždant rodiklius (kG/cm2) portlandcementas skirstomas į markes: 300, 400, 500, 600 (15 lente¬lė). Vidutinė stiprumo riba gniuždant dar vadinama cemento akty¬vumu. Kad geriau išnaudojus cemento stiprumą, skaičiuojant betono arba skiedinio sudėtį, pagrindu imamas cemento aktyvumas.
Cemento stiprumas priklauso nuo jo mineraloginės sudėties, prie¬dų, kietėjimo sąlygų (pavyzdžiui, temperatūros, drėgmės režimo), nuo cemento smulkumo ir vandens, panaudojamo cementui užmai¬šyti, kiekio.
Portlandcemento korozija. Grynas portlandcementas beveik nevartojamas.  Daugiausia jo  suvartojama  betonui  gaminti.
25 Normalus smėlis gaunamas iš netoli Volsko miesto esančių karjerų; jis sudarytas iš 0,53—0,85 mm dydžio kvarco grūdelių.

 
Betono atsparumas korozijai priklauso nuo cemento akmens atspa¬rumo korozijai, nes užpildų atsparumas korozijai, palyginus su port-landcemento atsparumu korozijai, yra žymiai didesnis. Eksploataci¬jos metu betonas gali irti, kai jį veikia gėlas ar mineralinis vanduo arba vienu metu vanduo ir šaltis, kai betonas pakaitomis sudrėksta ir išdžiūsta. Vadinasi, betonas turi būti atsparus vandeniui, šalčiui ir atmosferiniams veiksniams. Vandenyje gali vykti trijų tipų portland-cemento korozija.
/ tipo korozija. Cemento akmuo irsta, kai jo sudėtines dalis tirpi¬na ir išplauna vanduo. Lengviausiai tirpsta kalcio hidroksidas Ca(OH)2, kuris susidaro, kietėjant alitui. Pratekantis minkštas van¬duo palaipsniui vis daugiau ir daugiau ištirpina ir išplauna Ca(OH)2. Sumažėjus Ca(OH)2 koncentracijai, skyla ir kalcio hidrosilikatai bei hidroaliuminatai, nes jie vandens aplinkoje išsilaiko tik tada, kai vandenyje yra tam tikra kalkių koncentracija. Tuomet susidaro nau¬ji Ca(OH)2 kiekiai, kurie taip pat ištirpinami.
Cemento akmens atsparumas gėlame vandenyje padidinamas hid¬rauliniais priedais (žr. § 4), kurie suriša kalkes į mažai tirpius junginius:
 
// tipo kąroziįos pagrindinė priežastis yra ta, kad tarp vandenyje ištirpusių cheminių medžiagų ir cemento akmenį sudarančių me¬džiagų vyksta mainų reakcijos, kurių produktai lengvai tirpsta van¬denyje ir yra išplaunami arba išsiskiria amorfine, rišimo savybių neturinčia mase. Dėl tokių pakitimų padidėja cemento akmens aky-tumas ir sumažėja jo stiprumas. Šiuo atžvilgiu ypač žalingi vande¬nyje ištirpę įvairūs sulfatai ir chloridai, kurie reaguoja su kalkėmis:
 
Mg(OH)2 yra amorfinė nekieta medžiaga, per kurią lengvai filt¬ruojasi vanduo, o CaCl2 lengvai tirpsta vandenyje. Susidaręs gipsas taip pat tirpsta vandenyje.
Betono koroziją gali sukelti ir vandenyje ištirpęs CO2. Jeigu CO2 koncentracija vandenyje nedidelė, tai jis vaidina teigiamą vaidmenį, nes, reaguodamas su Ca(OH)2, sudaro sunkiai tirpų CaCO3:
 

Tačiau, esant didesniam CO2 kiekiui, susidaro Ca(HCC>3)2, kuris
lengvai tirpsta vandenyje:
 
Kartu palaipsniui tirpsta ir kiti cemento akmens junginiai.
/// tipo korozija vyksta tada, kai cemento akmens ir betono po¬rose išsikristalina mažai tirpios druskos, esančios vandenyje. Po¬rose kartais kristalinasi šių druskų ir cemento akmens medžiagų sąveikos produktai. Šiuo atžvilgiu ypač žalingas sulfatinis vanduo. Vandenvie  ištiroes   ginsas   reaguoja   su   trikalciu  hidroaliuminatu:
 
Čia susidaro sunkiai tirpus kalcio hidrosulfoaliuminatas, kuris, besikristalindamas porose, suriša daug vandens ir labai plečiasi (tūris padidėja 2,5 karto). Augantys kristalai sukelia įtempimus ir suardo cemento akmenį (ir betoną). Susidarantys kristalai yra plo¬nų, ilgų adatų pavidalo ir primena bacilas. Todėl jie vadinami „ce¬mento bacila". Cementas, kuriame yra mažiau C3A, sulfatams yra-atsparesnis.
Šarmų ir rūgščių tirpalų įtaka cemento akmeniui yra skirtinga. Palyginti ir silpnos koncentracijos rūgštys ardo portlandcementą, nes jos reaguoja su Ca(OH)2. Šarmų jtaka mažesnė, tačiau, didė¬jant koncentracijai, šarmai tirpina SiO2 ir cemento akmuo irsta.
Naftos produktai (žibalas, benzinas) portlandcementui .nekenks¬mingi. Tačiau šių medžiagų neturi būti vandenyje, kuris vartojamas betonui gaminti.
Cemento akmens apsaugos būdai yra šie: atitinkamo cemento pa¬rinkimas, labai tankaus betono pagaminimas, specialių priedų pa¬naudojimas ir apsauginis sluoksnis. Agresyvioje aplinkoje vartojami tokie cementai, kuriems tokia aplinka yra nekenksminga. Tačiau ir tokiu atveju betonas turi būti labai tankus. Korozinis betono atspa¬rumas padidinamas įvairiais priedais. Plastifikuojančiais priedais pa¬didinamas betono tankumas, hidrofobizuojančiais priedais (muilanaf-te, silicio organiniais junginiais) sumažinama agresyvių medžiagų difuzija į betono gilumą. Teigiamos įtakos turi ir bituminės emul¬sijos, kurių įmaišoma į betono mišinį. Tenka padaryti ir apsauginį sluoksnį, kuris betoną apsaugo nuo agresyvių medžiagų (polime¬rinė, bituminė izoliacija, apdaras iš rūgštims atsparių arba diabazo plytelių ir t. t.).
Atsparumas šalčiui. Gaminiai iš portlandcemento, ypač alitinio, yra gana tankūs ir atsparūs šalčiui. Mažiau atsparus šal¬čiui yra portlandcementas, kurio sudėtyje yra didelis kiekis C3A (daugiau kaip 10—12%). Didelis kiekis hidraulinių priedu taip pat sumažina cemento atsparumą šalčiui, nes jie gana akyti, o šių prie¬dų ir cemento komponentų sąveikos produktų atsparumas šalčiui yra nedidelis. Ypatingai smulkaus cemento atsparumas šalčiui yra mažesnis. Kuo daugiau panaudota vandens užmaišymui, tuo ma¬žesnis cemento akmens atsparumas šalčiui.
Reikia atsižvelgti į tai, kad ypač pavojinga yra neigiama tem¬peratūra pradiniu cemento kietėjimo laikotarpiu, kai jame yra daug vandens ir nesustiprėjęs cementas negali priešintis ledo slėgimui.
Aukštos temperatūros įtaka. Kai aplinka sausa ir temperatūra žemesnė kaip 150 °C, cemento akmenyje fiziniai-meeha-niniai pakitimai nepastebimi. Aukštesnėje temperatūroje per ilgesnį laiką cemento akmens stiprumas žymiai sumažėja. Pavyzdžiui, 200 °C temperatūroje stiprumas negrįžtamai sumažėja apie 25%. 500— 550 °C temperatūroje iš Ca(OH)2 susidaro CaO, kuris sudrėkdamas gesinasi, plečiasi ir cemento akmuo suirsta. Hidrauliniai priedai su¬riša kalkes ir tokiu būdu padidina cemento atsparumą karščiui.
Sąveika su plienu. Kietėdamas cementas gerai sukimba su plienu, ir, jeigu cemento akmuo pakankamai tankus, apsaugo plieną nuo rūdijimo.
Portlandcemento panaudojimas. Portlandcemento labai daug su¬vartojama statybai. Tai paaiškinama tuo, kad jis yra labai stiprus, greitai kietėja, palyginti nebrangus (apie 13 rb už 1 t), gausu ža¬liavos. Iš portlandcemento gaminamas betonas ir gelžbetonis, skie¬diniai, skirti antžeminėms, požeminėms ir povandeninėms konstruk¬cijoms (neagresyvioje aplinkoje).
Portlandcementas — labai vertinga statybinė medžiaga, todėl jis turi būti vartojamas taupiai. Netikslinga vartoti tokioms konstruk¬cijoms, kurioms nebūtinas didelis stiprumas. Būtina išvengti cemento nuostolių pakraunant, pervežant ir laikant. Portlandcementas (kaip ir kiti cementai) laikomas bunkeriuose, silosuose arba tokiose pa¬talpose (grindys turi būti pakeltos nuo žemės paviršiaus ne ma¬žiau kaip 30 cm), kuriose jis nesudrėksta ir neužsiteršia. Negalima sumaišyti atskirų partijų, o ypač skirtingų rūšių cemento. Netiks¬linga sudaryti didesnių cemento atsargų, nes jis geria drėgmę iš oro, hidratuojasi ir sumažėja jo stiprumas  (per 3 mėn.— 15—20%).

SPECIALIŲ RŪŠIŲ PORTLANDCEMENTAl

Nuo paprastojo portlandcemento specialių rūšių portlandcemen-tai skiriasi vartojamomis žaliavomis ir chemine bei mineralogine sudėtimi.
Plastifikuotas portlandcementas gaunamas, sumalus portlandce¬mento klinkerį su gipso ir plastifikuojančių medžiagų priedu. Plasti-fikuojančiu priedu gali būti sulfitiniai spirito žlaugtai, kurių dedama 0,15—0,25% nuo cemento masės26. Panaudojus šį cementą, reika¬lingo plastiškumo (klojamumo) betoną arba skiedinį galima paga¬minti   su   mažesniu   vandens kiekiu.   Tokiu   atveju  reikia  mažiau cemento, o gaminiai yra tankesni. Plastifikuoto portlandcemento var¬tojimo sritys tos pačios, kaip ir paprastojo. Sis cementas plačiai var¬tojamas kelių, aerodromų ir hidrotechninėje statyboje.
Hidrofobinis portlandcementas gaunamas, kai, malant portland¬cemento klinkerį, pridedama hidrofobinių (vandenį atstumiančių) priedų (0,06—0,3% nuo cemento masės): muilanaftės, oleino rūgš¬ties ir kt. Šios medžiagos cemento grūdelių paviršiuje sudaro hidro-fobinę plėvelę ir sumažina jo higroskopiškumą. Toks cementas ilgą laiką išlaiko aktyvumą, betono mišinys ir skiediniai yra geresnio klojamumo, o sukietėję — atsparesni šalčiui.
Greitai kietėjantis ir labai greitai kietėjantis portlandcementai (BT1J, ir OBTU). Jiems būdinga tai, kad intensyviai didėja stipru¬mas pradinėje kietėjimo stadijoje. Po 3 parų kietėjimo greitai kie¬tėjančio cemento stiprumas gniuždant — ne mažesnis kaip 250, o la¬bai greitai kietėjančio — ne mažesnis kaip 350 kG/cm2.
Greitai kietėjantis portlandcementas gaminamas, smulkiau su¬malant portlandcemento klinkerį ir reguliuojant jo mineraloginę su¬dėtį (C3S ir C3A turi būti ne mažiau kaip 60%). Labai greitai kietė¬jantis portlandcementas gaunamas, smulkiai malant optimalios mi¬neraloginės sudėties klinkerį. Be to, imamas didesnis gipso kiekis, kuris pradinėje kietėjimo stadijoje padidina cemento akmens tan¬kumą ir pagreitina jo stiprumo augimą. Sie cementai vartojami su¬renkamajam gelžbetoniui gaminti.
Sulfatams atsparus portlandcementas gaunamas iš specialios su¬dėties klinkerio. Klinkeryje C3A turi būti ne daugiau kaip 5%, C3S — ne daugiau kaip 50%, o C3A + C4AF — ne daugiau kaip 22%. Akty¬vių ir inertinių priedų neleidžiama vartoti. Pagal stiprumą (kG/cm2) šis cementas yra dviejų markių: 300 ir 400. Jis skiriamas betoninėms ir gelžbetoninėms konstrukcijoms, kurias veikia sulfatinis vanduo, taip pat ir tuo atveju, kai jos dažnai sudrėksta ir išdžiūsta, įšąla ir atšyla.
Baltas ir spalvotieji portlandcementai vartojami pastatų išorės ir vidaus apdailai. Balto cemento žaliavoje turi būti labai mažas geležies ir kitų spalvinančių oksidų kiekis (vartojamos švarios klin¬tys arba marmuras, kaolinas), o kuras — dujos arba mazutas. Spal¬voti cementai gaminami, malant balto cemento klinkerį su minera¬linių šviesai ir šarmams atsparių pigmentų priedu (ochros, geležies suriko, chromo oksido ir kt.).

CEMENTAI SU AKTYVIAIS MINERALINIAIS PRIEDAIS

Tai grupė hidraulinių rišančiųjų medžiagų, kurios gaminamos, malant portlandcemento klinkerį su aktyvių mineralinių medžiagų priedu. Aktyviais mineraliniais priedais (hidrauliniais priedais) va¬dinamos tokios gamtinės ar dirbtinės medžiagos, kurių milteliai orinėms kalkėms suteikia  savybių, būdingų hidraulinėms  rišančiomis medžiagoms, t. y. ypatybę kietėti vandenyje. Tokių medžiagų sudėtyje yra aktyvaus silicio dioksido ir aliuminio oksido, kurie normaliomis sąlygomis gali reaguoti su kalkėmis, išsiskiriančiomis, kietėjant cementui. Tokios reakcijos produktai — kalcio hidrosilika-tai ir hidroaliuminatai. Kylant aplinkos temperatūrai, minėtos reak¬cijos greitėja. Hidrauliniais priedais gali būti gamtinės medžiagos — vulkaniniai pelenai, tufai, pemza, diatomitas, trepelas, opoka ir dirbtinės medžiagos — šlakas (paprastas ir granuliuotas), degtas mo¬lis ir kt.
Aktyvūs mineraliniai priedai chemiškai suriša kalkes, padidina cemento atsparumą vandeniui ir atpigina cementą. Kartais varto¬jami ir inertiniai priedai (pavyzdžiui, maltas kvarcinis smėlis, mal¬tos klintys), kurie taip pat atpigina cementą, o, kai jų nedaug, ce¬mento stiprumo nesumažina. Tačiau aktyvūs mineraliniai ir inerti¬niai priedai kiek sumažina portlandcemento atsparumą šalčiui.
Pagal GOSTą portlandcemente aktyvių priedų gali būti iki 15% arba inertinių priedų iki 10%; tokiu atveju cemento pavadinimas lieka tas pats. Jeigu, malant portlandcemento klinkerj, įmaišoma 20—30% aktyvių nuosėdinės kilmės priedų arba 25—40% aktyvių vulkaninės kilmės priedų, tuomet gauta rišančioji medžiaga vadi¬nama pucolaniniu portlandcementu; kai priedu yra aukštakrosnių šlakas (30—60%),— šlakiniu portlandcementu.
Pucolaninis portlandcementas gerai kietėja vandenyje ir drėg¬noje aplinkoje, o hidroterminio kietinimo atveju — greičiau už port-landcementą. Jis kietėja labai lėtai tuo atveju, kai teigiama tempe¬ratūra neaukšta. Kietėjant šilumos išsiskiria mažai. Palyginus su portlandcementu, pucolaninis portlandcementas drėgnoje aplinkoje pilniau hidratuojasi: prisigėrusios vandens aktyvaus mineralinio priedo dalelės įsiterpia tarp klinkerio dalelių ir susidaro palankes¬nės sąlygos jo hidratacijai. Aktyvūs mineraliniai priedai absorbuoja išsiskiriančias kalkes ir po to chemiškai reaguoja su jomis. Dėl to iš pucolaninio portlandcemento pagaminti betonai yra atsparesni pirmojo tipo korozijai. Pagal stiprumą (kG/cm2) šis cementas skirs¬tomas į markes: 200, 300, 400, 500.
Pucolaninis portlandcementas kietėja lėtai ir labai traukiasi. Pa¬gamintas betonas gali netekti stiprumo labai sausoje aplinkoje (ne¬tenka dalies kalcio hidrosilikatų vandens). Atsparumas šalčiui yra mažesnis už portlandcemento atsaprumą šalčiui. Jeigu klinkeryje C3A yra mažiau kaip 8%, gaunamas sulfatams atsparus pucola¬ninis portlandcementas (vartojamas kaip ir sulfatams atsparus port¬landcementas).
Pucolaninius cementus tikslinga vartoti povandeninėms ir pože¬minėms betoninėms ir gelžbetoninėms konstrukcijoms ir ypač tada, kai būtinas mažas laidumas bei atsparumas vandeniui.
Kalkių-pucolanų rišančiąją medžiaga vadinama hidraulinė rišan¬čioji medžiaga, gauta, sumalus kalkių (10—30%) ir hidraulinių prie¬dų (90—70%) mišinį (arba sumaišius iš anksto sumaltas šias me¬džiagas). Rišimosi trukmei reguliuoti pridedama iki 5% gipso. Kalkių—pucolanų rišančiosios medžiagos rišasi ir kietėja labai lėtai (pradeda rištis po 6—8 h). Šie procesai žymiai suaktyvėja, šuti¬nant garuose, o kai temperatūra žemesnė kaip +10° C — jos ne-bekietėja. Betonai su kalkių-pucolanų rišančiąją medžiaga — nepa¬tvarūs ore (džiūdamas cementas labai traukiasi, susidaro plyšiai ir nutrūksta ryšys tarp cemento ir užpildų). Be to, angliarūgštė ardo hidrosilikatą. Patvarumą orui galima padidinti portlandcemento priedu (10—15%) arba didesniu kalkių kiekiu (iki 40—60%), tačiau pastaruoju atveju sumažėja atsparumas vandeniui. Atsparumas šal¬čiui nedidelis, todėl šių rišančiųjų medžiagų nepatariama vartoti drėgnomis ir kintamos temperatūros sąlygomis. Pagal stiprumą kG/cm2 kalkių-pucolanų rišančioji medžiaga skirstoma į markes: 25, 50, 100 ir 150.
Šios rišančiosios medžiagos yra vietinės, pigios. Jos vartojamos skiediniams (sienoms ir pamatams mūryti drėgnoje aplinkoje) ir po¬žeminių bei povandeninių konstrukcijų betonams.
Gipso-cemento pucolaninė rišančioji medžiaga (gipscementis) ga¬minama iš pusvandenio gipso (50—75%), portlandcemento (15— 25%) ir aktyvaus mineralinio (pucolaninio) priedo (diatomito, tre-pelo). Kai gipso ir portlandcemento mišinyje yra pakankamai ak¬tyvaus pucolaninio priedo (10—26%), o klinkeryje— ne daugiau kaip 8% C3A, nesusidaro labai besiplečianti „cemento bacila", o ki¬tokie junginiai. Tokiu atveju gipso-cemento pucolaninė hidraulinė rišančioji medžiaga kietėja hidrauliškai, ir jos tūris nedidėja. Si ri¬šančioji medžiaga vartojama sanmazgų, vėdinimo blokų ir grindų plokštėms gaminti. Grpscemenčio markės: 100 ir 150; iš jo paga¬minto betono stiprumas—150—300 kG/cm2. Gipscementis greitai kietėja, ir betonai jau po 2—3 h įgauna 30—40% markinio stip¬rumo. Be to, betonus galima kietinti garo kamerose (70—80 °C).

ŠLAKINIAI CEMENTAI

Blakiniai cementai yra cementų su aktyviais mineraliniais prie¬dais rūšis. Šiuose cementuose aktyviu mineraliniu priedu yra gra¬nuliuotas aukštakrosnių šlakas. Pagal cheminę sudėtį aukštakrosnių šlakai artimi portlandcementui. Lėtai auštant, didžioji šlako dalis išsikristalina pastovių mineralų pavidalu, kurie yra nerišlūs. Staigiai aušinant šlaką (vandeniu, garais), susidaro akytos dalelės (granu¬lės) ir šlakas įgauna amorfinę struktūrą. Tokio šlako sudėtinės da¬lys yra. žymiai aktyvesnės. Tačiau ir tokių šlakų miltelių rišlumas palyginti menkas. Rišlumui padidinti pridedama įvairių šarminių arba sulfatinių aktyvatorių. Tokiu būdu gaunamos įvairios hidrau¬linės rišančiosios medžiagos: šlakinis portlandcementas, kalkių-šlako rišančioji medžiaga, sulfato-šlako cementai ir beklinkerinis šlako cementas.
Šlakinis portlandcementas gaminamas iš portlandcemento klin-kerio, gipso ir granuliuoto aukštakrosnių šlako (30—60%) mišinio, kuris smulkiai  sumalamas.  Sis cementas, palyginus su  portlandcementu, rišasi ir kietėja lėčiau, tačiau hidroterminio apdirbimo atveju kietėja greičiau, negu portlandcementas. Kietėjant mažiau išsiskiria šilumos (tikslinga vartoti masyvioms konstrukcijoms). Jis atspa¬resnis sulfatams, o šalčiui mažiau atsparus; patvarumas sausoje aplinkoje beveik toks pat, kaip portlandcemento (priešingai pucola¬niniam cementui). Tačiau reikia žiūrėti, kad gaminiai staigiai ne-išdžiūtų (gali sumažėti stiprumas). Pagal stiprumą (kG/cm2) skirs¬tomas į markes: 200, 300, 400 ir 500. Vartojamas kaip ir pucolaninis •   cementas.
Kalkių-šlako rišančioji medžiaga pasižymi hidraulinėmis savybė¬mis. Tai smulkiai sumaltas sauso granuliuoto šlako ir kalkių CaO (10—30%) mišinys. Rišimosi trukmei reguliuoti įmaišoma iki 5% gipso. Pagal stiprumą (kG/cm2) skirstoma į markes: 50, 100 ir 150. Savybės ir panaudojimo sritys analogiškos kalkių-pucolanų cementui.
Sulfatų-šlako cementai gaminami įvairių rūšių, tačiau kiek plačiau  vartojamas  gipso-šlako  ir   beklinkerinis  šlakiais   cementas.
Gipso-šlako cementas — tai hidraulinė rišančioji me¬džiaga, gaunama, sumalus granuliuoto šlako (75—85%), gipso CaSO4-2H2O arba anhidrito (15—20%) ir portlandcemento klin-kerio (iki 15%) mišinį. Si rišančioji medžiaga kietėja lėtai. Kietė¬jant išsiskiria mažai šilumos. Aukštesnėje (iki 40 °C) tempera¬tūroje kietėja greičiau, tačiau dar aukštesnėje temperatūroje stipru¬mas sumažėja (gipsas netenka vandens). Gaminamas tokių markių: 150, 200, 250 ir 300.
Gaminiai iš šio cemento atsparūs orui ir šalčiui ir gana atsparūs sulfatiniam vandeniui. Vartojamas antžeminėms ir požeminėms be¬toninėms ir gelžbetoninėms konstrukcijoms. Tikslinga vartoti jį ir sulfatinėje aplinkoje.
Beklinkerinis šlakinis cementas — tai hidraulinė rišančioji medžiaga, gaunama, sumalus granuliuoto aukštakrosnių šlako (85—90%), kalcio sulfato (5—8%) ir degto dolomito (5—8%) mišinį. Beklinkerinio šlakinio cemento savybės ir panaudojimo sritys analogiškos gipso-šlako cementui.
Sulfatų-šlako cementai, kaip ir kiti pucolaniniai cementai, yra pi¬gios rišančiosios medžiagos. Jos daugiausia gaminamos ir varto¬jamos tuose rajonuose, kuriuose gaminamas ketus.

ALIUMINATINIS CEMENTAS

Aliuminatiniu cementu vadinama greitai kietėjanti hidraulinė ri¬šančioji medžiaga. Tai išdegto arba išlydyto klinčių ir boksitų 27 mi¬šinio milteliai. Degimo temperatūra—1350—1500 "C.  

 Nuo 1970 metų vietoj sulfitinių spirito žlaugtų plastifikatoriumi rekomen-' duojama vartoti sulfitinį mielių raugą.

Dikalcio hidroaliuminatas greitai tankėja, ir hidratacijos produktai kristalinasi. Pradeda rištis ne anksčiau kaip po 30 min., o baigia — ne vėliau kaip po 12 h.
Siekiant geriau išnaudoti klinkerio stiprumą, jis sumalamas smul¬kiau, negu portlandcementas. Aliuminatinio cemento stiprumas auga labai greitai: po vienos paros kietėjimo jis įgauna 80—90% mar-kinio stiprumo (markė nustatoma po 3 parų kietėjimo, nes tuomet cementas praktiškai nebekietėja). Pagal stiprumą (kG/cm2) skirsto¬mas į markes: 400, 500 ir 600.
Kietėjant aliuminatiniam cementui, išsiskiria daugiau šilumos, ne¬gu kietėjant portlandcementui. Si savybė apriboja aliuminatinio ce¬mento panaudojimą masyvioms konstrukcijoms, bet yra teigiamu faktoriumi, betonuojant žiemą. Aukštesnė kaip +25 °C temperatūra neigiamai veikia kietėjimo procesą ir gali sumažinti gaminių stip¬rumą. Gaminių negalima ir šutinti, nes aukštoje temperatūroje pa¬kinta hidratacijos produktai ir sumažėja stiprumas. Aliuminatinio cemento negalima sumaišyti su kalkėmis, portlandcementu ir varto¬ti tokioje aplinkoje, kur yra šarmų, nes jis irsta. Aliuminatinio ce¬mento neveikia korozija gėlame ir sulfatiniame vandenyje, jis at¬sparus silpniems mineralinių ir organinių rūgščių tirpalams, nes klinkeryje nėra C3A. Kietėjant neišsiskiria kalkių; šio cemento akmuo yra labai tankus.
Dėl aukštos kainos aliuminatinis cementas vartojamas avariniais atvejais ir tokioms konstrukcijoms, kurias veikia mineralizuotas ir jūros vanduo. Be to, iš jo gaminamas karščiui atsparus betonas ir skiedinys.

PLĖTRIEJI CEMENTAI

Vandeniui nelaidus plėtrusis cementas — tai hidraulinė rišančioji medžiaga, kurią sudaro aliuminatinio cemento, aukštaverčio (arba statybinio) gipso ir kalcio hidroaliuminato 28 mišinys.
Pradeda rištis ne anksčiau kaip po 4 min., o baigia — ne vėliau kaip po 10 min. Rišimosi trukmė sulėtinama sulfitiniais spirito žlaug-tais, acto rūgštimi ir kt. Po vienos paros kietėjimo bandiniai turi būti nelaidus vandeniui, esant 6 atm slėgiui. Linijinis išsiplėtimas po vienos paros kietėjimo turi būti ne mažiau kaip 0,2 ir ne daugiau kaip 1%.
Vandeniui nelaidus plėtrusis cementas vartojamas požeminių konstrukcijų hidroizoliaciniam sluoksniui, vandeniui nelaidžioms siū¬lėms, gelžbetoninių konstrukcijų sandūroms ir plyšiams užtaisyti. Jis nevartojamas konstrukcijoms, kurios eksploatuojamos aukštes¬nėje kaip 80 °C temperatūroje. Gipso-aliuminato plėtrusis cementas yra hidraulinė rišančioji me¬džiaga. Tai molžemingo aukštakrosnių šlako (70%) ir gamtinio gip¬so (30%) smulkiai sumaltas mišinys. Sis cementas taip pat greitai kietėja, bet rišasi palyginti lėtai. Turi pradėti rištis ne anksčiau kaip po 20 min., o baigti — ne vėliau kaip po 4 h. Pagal stiprumą kG/cm2 (po 28 parų kietėjimo) gipso-aliuminato cementas skirstomas į mar¬kes: 300, 400 ir 500.
Palyginus su vandeniui nelaidžiu plėtriuoju cementu, gipso-aliu¬minato plėtrusis cementas mažiau plečiasi. Jis vartojamas vandeniui nelaidžiam išsiplečiančiam ir nekintamo tūrio skiediniui ir betonui gaminti, siūlėms užtaisyti, šachtų hidroizoliacijai.
Kalcio hidroaliuminatas 4CaO • AI2O3 • 12H2O gaunamas, apdorojant hidro¬terminiu būdu aliuminatinio cemento ir kalkių (1 : 1) mišinį, užmaišytą 30% vandens.

Žymos:
Cementas Cementas kaina

Atgal
Visos akcijosSiųsti užklausimą Pildyti užsakymą Kaip pirkti UŽKLAUSIMAS DĖL STATYBOS
IR MONTAVIMO DARBŲ
Titulas Gazelė pažymi, kad UAB Vedrana yra viena iš sėkmingiausiai dirbančių ir spačiausiai besivystančių įmonių Lietuvoje
ESI STOGDENGYS? GAUK UŽ PIRKINIUS BONUSUS!ESI STOGDENGYS? GAUK UŽ PIRKINIUS BONUSUS! >>>
Akcijų prenumerata
Gauk akcijas laiku!Gauk akcijas laiku!
KAIP PIRKTI?

PREKYBOS CENTRE

  • Vedrana prekybos centreprekybos centre
  • Vedrana prekybos centre
  • Vedrana prekybos centreapmokėjimas vietoje
  • Vedrana prekybos centre
  • Vedrana prekybos centreprekes jūsų bagažinėje
 

TELEFONU

  • Prekės telefonuskambutis
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės telefonuelektroninė sąskaita
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuprekės jūsų kieme
 

INTERNETU

  • Prekės internetuužklausa internetu
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuelektroninė sąskaita
  • Vedrana prekybos centre
  • Prekės internetuprekės jūsų kieme
 

GALIMYBĖ PIRKTI LIZINGU

  • Prekės internetulizingo sutarties pasirašymas prekybos centre
  • Vedrana prekybos centre
  • prekės jūsų kiemeprekės jūsų kieme
 
 

ATSISKAITYMAS SU KURJERIU

  • Prekės internetuužklausa internetu
  • arba
  • Prekės telefonuskambutis
  • Vedrana prekybos centre
  • prekės jūsų kiemeprekės jūsų kieme
  • Vedrana prekybos centre
  • atsiskaitymas su kurjeriuatsiskaitymas su kurjeriu
 
 
MES NE ELEKTRONINĖ PARDUOTUVĖ - MES TIKROJI PARDUOTUVĖ INTERNETE
© 2008 UAB "Vedrana".